„Esu žmogus, kuris dėvi daugiau nei vieną „skrybėlę“: to, ko nepavyksta nuveikti būnant akademiku, imuosi įgyvendinti dirbdamas su nevyriausybinėmis organizacijomis” – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius bei vienas iš steigėjų prof. Dainius Pūras. Tarp kitų D. Pūro veiklų – dėstymas Vilniaus universitete, gydytojo konsultanto darbas VU ligoninės Vaiko raidos centre, aktyvus įsitraukimas į Lietuvos sveikatos politikos formavimą, bei darbas tarptautinėse organizacijose: 2007–2011 metais D. Pūras ėjo JT Vaiko teisių komiteto nario pareigas, o 2014-2020 m. buvo specialiuoju JT pranešėju teisės į sveikatą klausimais. Šiomis dienomis Dainius Pūras baigia savo veiklos etapą, kuomet teko vadovauti Žmogaus teisių stebėjimo institutui. „Dar kurį laiką sutikčiau būti komandos nariu ir dalintis sukaupta patirtimi, tačiau direktoriaus vairą – o juo buvau daugiau kaip 5 metus – laikas perleisti jaunesniems ir veržlesniems”, – šypsosi D. Pūras. Tad atsisveikinimo proga su D. Pūru šnekamės apie jo profesinio kelio pasirinkimą bei ilgametį darbą žmogaus teisių srityje.
– Norėčiau pakviesti prisiminti gan tolimą praeitį: kas atvedė į psichiatrijos studijas?
– Labai sunkiai rinkausi, ką studijuoti – turbūt tėvai mane truputį pakreipė į mediciną. Aš pats visados mediciną supratau kaip socialinį mokslą, artimą filosofijai. Studijuodamas kokiame antrame, trečiame kurse supratau, kad su visa pagarba kursiokams, kurie, kaip sakyt, gimę būti chirurgais, man tas buvo nelabai įdomu – daug labiau traukė ta medicina, kuri savyje turėjo daugiau filosofijos – būtent psichiatrija. Psichiatrija, mano manymu, yra per vidurį tarp medicinos ir filosofijos. Šiandien vis dažniau pagalvoju, kad pasirinkti šią sritį man, matyt, netiesiogiai padėjo ir Romas Kalanta: 1972-aisiais buvau paauglys, kuris labai jautriai stebėjo to meto Kauno įvykius…
Mediciną pradėjau studijuoti ir šioje srityje dirbti dar sovietų okupuotoje Lietuvoje. Ir nuo pat pradžių mano jausmai buvo labai dviprasmiški: jutau didelę nemeilę, alergiją tai medicinos pusei, kuri buvo nukentėjusi nuo totalitarinės sistemos, bei stebėjausi, kodėl kiti kolegos sugeba nematyti to, kas man taip krenta į akis. Turbūt intuityviai pasirinkau tą medicinos sritį, kur tuo metu buvo daroma ypatingai daug kompromisų. Į tuometinius psichikos sveikatos klausimus reaguodavau labai jautriai – galbūt dėl savo pasirinktos mokslo disertacijos temos apie vaikus, turinčius intelekto sutrikimų: tai tuo metu buvo visiškas tabu, tie vaikai buvo suslėpti iki tokio lygio, jog tėvai juos išvesdavo pasivaikščioti tik naktimis. Užmezgiau ryšį su tomis šeimomis ir laukiau momento, kada jau bus galima įgyvendinti visas tas pokyčių svajones. Galiausiai tas momentas atėjo su atgimimu ir Sąjūdžiu: iš karto padėjau šiems tėvams susiburti į “Vilties” bendriją. Grįžau ir prie R. Kalantos – būdamas jaunu psichiatru, patekau į antrąją komisiją 1989 m., kuri nenustatė, jog jis sirgo psichikos liga; ankstesnioji 1972-ųjų komisija nusprendė, jog R. Kalanta sirgo šizofrenija, nes mokykliniam rašiny parašė: “aš tikiu, kad Lietuva bus laisva”, kas tuo metu laikyta kliedesiu. Tada su bendraminčiais psichiatrais ėmėmės kurti nuo Maskvos nepriklausomą Lietuvos psichiatrų asociaciją, mat Lietuva ypatingai buvo suaugusi su Maskvos psichiatrijos mokykla; psichiatrija buvo viena iš paskutiniųjų sričių, Sąjūdžio laikais išdrįsusi atsiskirti nuo Maskvos. Man teko garbė tapti pirmuoju Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentu – šias pareigas ėjau 1990-1992 m.
– Kaip greta šios profesinės srities atsirado susidomėjimas žmogaus teisėms?
– Šiandien daug mano kolegų medikų ne visai supranta tą mano, jų nuomone, keistą domėjimąsi žmogaus teisėmis; suprask, kad jei esi daktaras tai gydyk žmones. Pats visiškai nesigailiu visą savo profesinį gyvenimą derinęs mediciną ir jos svarbią dalį – psichiatriją – su žmogaus teisių apsauga. Yra daug įrodymų, kad tokia medicina ir tokia psichiatrija, kurioje ignoruojamos žmogaus teisės, tampa žalinga ir pavojinga.
Man teko būti Atviros Lietuvos fondo valdybos nariu ir dalyvauti fondo veikloje, susijusioje su žmogaus teisėmis. Pirmas permainų dešimtmetis buvo be galo pozityvus, nes Lietuva tuo metu veržėsi į laisvąjį pasaulį ir buvo populiaru periminėti gerąsias laisvojo pasaulio praktikas. Paradoksas yra tas, kad tas procesas, įstojus į Europos Sąjungą, sustojo, pradėjo stagnuoti ir stagnuoja iki šiol. Įstojus į ES, atsirado daug pinigų, kurie imti naudoti ne permainoms, o esančios sistemos “konservavimui”, pavyzdžiui, didelių psichiatrijos įstaigų renovacijai, kai tokių institucijų išvis nebeturėtų būti. Tuomet ir supratome, jog žmogaus teisių fronte dar laukia daug darbų. Fondui savo veiklą Lietuvoje baigiant, kuomet valstybė įstojo į Europos Sąjungą, drauge su Henriku Mickevičiumi ir kitais 2003 m. inicijavome Žmogaus teisių stebėjimo instituto steigimą, kuris turėjo tęsti pradėtus darbus žmogaus teisių srityje.
Tuo metu mes kiek kitaip žiūrėjome į nevyriausybininkų veiklą; pamenu, kai rinkimus laimėjo prezidentas Rolandas Paksas, mūsų instituto komandai ir visai žmogaus teisių organizacijų bendruomenei tai nebuvo linksma šventė, nes mes žinojome jo pažiūras, nepalankias žmogaus teisėms. Mes kaip organizacija priėmėme jo pergalę kaip savo pralaimėjimą, atrodė, jog galbūt čia mūsų kaltė, gal mes kažko nepadarėme. Ir turbūt tik vėliau ateina suvokimas, kad tos mažytės žmogaus teisių organizacijos, kur keli žmonės dirba su ribotais resursais, beveik nuolatos turėdamos bankroto riziką, nėra visagalės.
Justino Stonkaus nuotrauka.
– Ar galite papasakoti apie savo ilgametį darbą su Žmogaus teisių stebėjimo institutu? Kokie laimėjimai labiausiai įsiminė, kokius iššūkius sunkiausia užmiršti?
– Žmogaus teisių stebėjimo institutas visada buvo ekspertinė žmogaus teisių institucija, o temų, kuriose reikėjo būti ekspertu, netrūko: tai juk ir privatumo apsauga, ir saviraiškos laisvė, ir taip toliau. Darbas buvo dinamiškas, priklausė nuo tuometinių aktualijų bei institute dirbančių asmenybių – kiekvienas naujai ateinantis darbuotojas atsinešdavo savo ekspertizę ir prioritetines žmogaus teisių temas. Bet kas išliko visą instituto gyvavimo laiką, ir kuo aš didžiuojuosi, yra tai, kad mes nevengiame nepatogių, nepopuliarių klausimų ir netgi stengiamės tokius klausimus padaryti prioritetiniais. Šiuo metu pagrindinės mūsų temos yra psichikos sveikatos priežiūra: Lietuva apsimeta, kad šioje srityje neturi sisteminių problemų, nors 6 tūkstančiai žmonių yra uždaryti visiems laikams. Tai yra didžiulė problema, bet ji net neįvardijama. Panašus likimas ištiko ir Baltarusijos sieną kirtusius pabėgėlius, prieglobsčio prašytojus, migrantus: mes žinom, kaip su tais 4 tūkstančiais Lietuva pasielgė. Buvo labai grubūs žmogaus teisių pažeidimai, kurie, deja, Lietuvoje visuotinai pripažinti kaip Lietuvos sėkmingai įvykdyta “operacija”. Kitaip sakant, Lietuva didžiuojasi, kaip ji susitvarkė su šita problema, kai tuo tarpu tai buvo precedento neturintis regresas žmogaus teisių srityje. Todėl visai neatsitiktinai Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra pasirinkęs šiuo metu šiuos du klausimus, nes čia mes pralaimime. Lietuvoje turi būti kažkas, kas primintų Lietuvos ir valdžiai, ir visuomenei, kad taip elgtis negalima, ypač jeigu mes save matome tarptautiniais lyderiais, siunčiančiais signalą autoritariniams režimams.
Man šita tema yra pati įdomiausia: kaip mes Lietuvoj pajėgsim, ar nepajėgsim, neišduoti visuotinių žmogaus teisių, nes tokia grėsmė yra. Ji visuomet buvo, bet dabar, man atrodo, ji yra sustiprėjusi. Vis dėlto ir anksčiau būdavo panašiai. Pavyzdžiui, ŽTSI ėmėsi bylos dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje. Tada Lietuvoje tampi “blogiečiu”, nes juk savo šiukšles iš namų išnešinėji. Todėl tenka vėl ir vėl priminti, kad būtent tam ir yra nevyriausybininkai, tam ir yra pilietinė visuomenė, ji taip supranta patriotizmą – kaip nepataikavimą valdžiai, ir universalių vertybių gynimą.
Kaip įpareigoja Žmogaus teisių stebėjimo instituto pavadinimas, mes kas du metus išleidžiame žmogaus teisių apžvalgą. Aišku, esame per maži, kad patys vieni ją parengtume, todėl pagal galimybes kviečiame išorinius ekspertus. Ši apžvalga per 20 instituto gyvavimo metų yra rimtas indėlis į visą bendrą žmogaus teisių lauką Lietuvoj. Šiandien Lietuvoje jau turime Seimo kontrolierius bei kitas kontrolierių institucijas: lygių galimybių, vaikų teisių ir taip toliau. Bet anksčiau to nebuvo ir nevyriausybininkams reikėjo užpildyti šią tuštumą, tapti svarbiu nepriklausomu balsu. Paskelbę savo apžvalgas, apsilankydavome aptarti žmogaus teisių problemas ir pas Prezidentus, ir pas Ministrus Pirmininkus. Deja, kai kurios “chroninės žaizdos” Lietuvoje išlieka, daug namų darbų vis dar neatlikti, bet mes vis primename, kad nereikia nurimti ir būtina kiekvieną kartą grįžti prie tų skausmingų klausimų. Visuotinės žmogaus teisės yra vienas geriausių žmonijos sugalvotų dalykų. Valstybės, kurios nuosekliai įgyvendina moterų teises, vaikų teises, LGBT+ žmonių teises, žmonių su psichikos negalia teises, kurios civilizuotai elgiasi su migrantais, prieglobsčio ieškotojais, yra sėkmingiausios ir laimingiausios pasaulio valstybės. Todėl yra akivaizdu, ką Lietuvai reikia daryti ir kokiu keliu eiti.
– Kaip matote savo tolimesnį darbą žmogaus teisių srityje? Kokius pokyčius norėtumėte matyti įvykdytus Lietuvoje 2050-aisiais?
– Visi mes, “sergantys” žmogaus teisėmis ir ginantys pamatines kiekvieno žmogaus teises, tikrai turėsime, ką veikti. Kaip ir nepriklausomybę, taip ir demokratiją, teisės viršenybę bei pilietines laisves turime saugoti ir puoselėti kasdien. Tikiuosi, kad artėjant 2050-iesiems metams Lietuvoje bus įsitvirtinę vis daugiau Europos vertybių, įgyvendintų pamatinių žmogaus teisių ir laisvių. Tikiuosi, kad žmonės nebebus diskriminuojami nei dėl seksualinės orientacijos ar lytinio tapatumo, nei bet kokiu kitu pagrindu. Tikiuosi, kad bus vis daugiau nepakantumo bet kokiam smurtui, kad nyks žalingi tradiciniai stereotipai. Tikiuosi, kad Lietuvos žmonės vis geriau atskirs grūdus nuo pelų, bus atsparūs sąmokslo teorijoms, nebesusigundys populistinių nacionalistų bandymais mus supriešinti su sėkmingiausomis pasaulio praktikomis įvairiose gyvenimo srityse. Tikiuosi, kad šiuolaikiniai žmogaus teisių apsaugos principai pagaliau ateis į sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės apsaugos politiką, medikų ir kitų specialistų rengimą. Tai yra vienintelis man žinomas būdas link gerovės valstybės ir link sveikos bei laimingos visuomenės.
