Šunys pagalbininkai palengvina asmenų, turinčių negalią gyvenimus, nes jie tampa artimais savo šeimininkų draugais bei nuolat teikia jiems praktinę pagalbą. Šie nuostabūs šunys kompanionai yra specialiai apmokyti padėti žmonėms, turintiems skirtingas negalias, įskaitant regos sutrikimus, judėjimo problemas ir net emocinės paramos poreikius.
Vienas iš labiausiai paplitusių šunų pagalbininkų tipų yra šuo vedlys. Šiais puikiai apmokytais šunimis paprastai naudojasi regėjimo negalią turintys žmonės, nes jie padeda jiems užtikrintai judėti erdvėje. Be šunų vedlių, yra ir kitų pagalbinių gyvūnų, pvz., šunys, padedantys judėjimo negalią turintiems asmenims; šių šunų gebėjimai – durų atidarymas, žmogaus stabilumo palaikymas, daiktų atnešimas. Terapiniai šunys atlieka labai svarbų vaidmenį sveikatos priežiūros sistemoje. Šie šunys teikia emocinę paramą pacientams ligoninėse, reabilitacijos centruose ir slaugos namuose. Laikas, praleistas su šunimis, padeda įveikti įvairias neigiamas emocijas bei gali sumažinti stresą, nerimą ir vienatvę.
Šunų pagalbininkų teisinis reglamentavimas ES
Terminas „šuo pagalbininkas” apibrėžiamas kaip šuo, specialiai apmokytas atlikti užduotis, kad padidintų asmens su negalia savarankiškumą ir sumažintų jo apribojimus; reikėtų pažymėti, kad „šuo pagalbininkas” yra bendrinis terminas.1 Visos ES valstybės narės yra pasirašiusios ir ratifikavusios JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, pagal kurią ne tik fizinę, bet ir jutiminę, intelektinę ar psichikos negalią ar sutrikimą ir (arba) lėtinę ligą turintys asmenys turi teisę į gyvūnų pagalbą ir teisę dalyvauti kasdieniame gyvenime lygiai taip pat kaip ir negalios neturintys asmenys.2 Deja, Europos Sąjungoje vis dar trūksta išsamių visą sąjungą apimančių įstatymų ir reglamentų, susijusių su šunimis pagalbininkais.
Galima paminėti, kad Austrija išsiskiria teisiniu šunų pagalbininkų reglamentavimu, nes šalyje yra priimtas įstatymas, kuriame nustatyti įvairių rūšių šunų pagalbininkų oficialaus kvalifikavimo ir pripažinimo reikalavimai ir tvarka.3 Vis dėlto ES mastu trūksta su šunimis pagalbininkais susijusių teisės aktų.
Šunų pagalbininkų teisinis reglamentavimas Lietuvoje
Lietuva nėra išimtis, kai kalbama apie šunų pagalbininkų teisinio reglamentavimo nebuvimą. Šalies nacionaliniuose teisės aktuose nėra šuns pagalbininko apibrėžties, taip pat nėra įstatymo, kuriame būtų apibrėžta asmens su negalia teisė naudotis šunimi pagalbininku.
Tiesą sakant, viena iš pagrindinių problemų, susijusių su šuns pagalbininko įsigijimu, yra jo kaina: šuniui tinkamai apmokyti reikia tūkstančių eurų, o valstybė neskiria jokios finansinės paramos. Paprastai šunys dresuojami žmonių su negaliai asmeninėmis lėšomis ir aukų dėka. Reikėtų paminėti, kad šuns dresavimas trunka ne vienerius metus, ir nors Lietuvoje yra kinologų, galinčių tai padaryti, taip pat juos veisti, tačiau paties šuns ir jo dresavimo kaina gali būti per didelė. Šiandien šie šunys ruošiami padedant labdaros ir paramos fondui „Mulan Fund”.4 Svarbu pabrėžti, kad į šias dideles šunų kainas neįskaičiuotos jų išlaikymo ir priežiūros išlaidos. Todėl šuns pagalbininko įsigijimas ir išlaikymas gali būti brangus, nes išlaidos apima mokymą, veterinarinę priežiūrą, šukavimą ir maistą. Tai, kad ne visi gali sau leisti tokias išlaidas, riboja galimybę naudotis šiais vertingais palydovais.
Kita problema – su tokiais pagalbininkais nelengva patekti į įvairias įstaigas ir parduotuves. Taip dažniausiai nutinka dėl nepakankamo informuotumo, neteisingo teisės aktų supratimo arba kartais ir dėl diskriminacijos. Sprendžiant šias problemas, daugiausia dėmesio reikėtų skirti visuomenės švietimui ir sąmoningumo didinimui, taip pat rekomendacijų ir informacijos teikimui įmonėms ir organizacijoms, siekiant užtikrinti, kad visi suprastų šunų pagalbininkų naudojimo tvarką ir jos laikytųsi.
Prieš dvejus metus Seimas pradėjo svarstyti Asmenų su negalia socialinės integracijos įstatymo ir lydimųjų teisės aktų pataisas, kuriomis siekiama įteisinti šunų pagalbininkų statusą, reglamentuoti jų registravimą, ženklinimą, skiriamuosius ženklus, dresavimo ir dokumentų išdavimo tvarką. Deja, šis procesas nebuvo rezultatyvus, o numatytų rezultatų nepasiekta. Teisės akte nustatyta, kad šuo pagalbininkas – tai šuo, įtrauktas į šunų pagalbininkų sąrašą, išmokytas pagal šunų pagalbininkų mokymo programą padėti asmeniui su negalia. Pasak įstatymo pataisą inicijavusio Seimo nario Justo Džiugelio, šiuo metu šių šunų pagalba žmonėms Lietuvoje nėra reglamentuota, nors beveik visose Europos Sąjungos šalyse ji yra teisėta. Kaip numatyta pakeitimų projekte, asmuo su negalia, lydimas šuns pagalbininko, galėtų naudotis viešojo transporto infrastruktūra, taip pat transporto lengvatomis, patekti į viešąsias erdves ir visuomeninius pastatus. Šuo, padedantis neįgaliajam, turėtų būti pažymėtas skiriamaisiais ženklais, o asmuo, naudojantis šunį pagalbininką, turėtų turėti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išduotą pažymėjimą (arba jo kopiją). 5
Šunys pagalbininkai Lietuvoje yra ne tik vertingi kompanionai, bet ir įtraukties bei prieinamumo „ambasadoriai”. Jie naikina barjerus ir skatina labiau įtraukią visuomenę, kurioje kiekvienas gali visapusiškai dalyvauti kasdieniame gyvenime. Kadangi šunų pagalbininkų poreikis nuolat auga, Lietuvos įsipareigojimas remti šiuos nuostabius gyvūnus ir žmones, kuriems jie tarnauja, turėtų būti sustiprintas priimant ir įgyvendinant atitinkamus įstatymus. Lietuva nebeturėtų ignoruoti asmenų su negalia problemų ir privalo imtis atitinkamų priemonių.
1 https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1545594/sunys-vedliai-lietuvoje-retenybe-valstybe-ju-paruosimo-nesubsidijuoja-skirtingos-istaigos-ju-neisileidzia
2 https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35435&p_k=1&p_t=278817
3 https://standards.cencenelec.eu/BPCEN/2181734.pdf
