Žmogaus teisių stebėjimo institutas pateikė alternatyvią ataskaitą Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetui. Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į Lietuvos situaciją Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnio aspektu, kuriame numatyta vaiko apsauga nuo visų formų smurto. Aptariamas teisinis reguliavimas, strateginiai dokumentai skirti kovai su smurtu prieš vaikus, statistika ir egzistuojantys pagalbos būdai smurtą patyrusiems ir (arba) patiriantiems vaikams.
Kalbant apie vaiko teisių pažeidimus ir smurtą šeimoje, būtina pripažinti, kad šie pažeidimai dažnai lieka užslėpti, todėl sunku nustatyti tikslų jų paplitimą. Smurtą patiriantys vaikai dažnai susiduria su baime arba nežinojimu, kaip ir kur kreiptis pagalbos. Verta pažymėti, kad problema apima ne tik vaikų sunkumus atpažinti smurto veiksmus. Net kai kurie suaugusieji klaidingai laiko fizines bausmes teisingu auklėjimo metodu. Dėl tokio klaidingo visuomenės įsitikinimo prievartos prieš vaikus ir smurto atvejai gali būti racionalizuojami, sumenkinami ar net palaikomi kaip drausminimo būdas. Toks požiūris gali įtvirtinti žalingą elgesį ir neleisti pripažinti šių veiksmų rimtumo. Toks nepripažinimas trukdo veiksmingai nustatyti prievartą prieš vaikus ir spręsti su ja susijusias problemas.
Nepaisant smurto prieš vaikus atvejų nustatymo ir pranešimo apie juos svarbos, išvados rodo, kad nemaža visuomenės dalis nėra linkusi pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Tokį nenorą pranešti gali lemti įvairūs veiksniai, įskaitant keršto baimę, žinių apie pranešimo mechanizmus trūkumą arba visuomenės abejingumą šiai problemai.
Nustatyti, ar padidėjęs visuomenės informuotumas apie smurtą prieš vaikus lėmė pranešimų apie atvejus skaičiaus augimą, ar iš tiesų padaugėjo realių incidentų, tebėra sudėtingas uždavinys. Tačiau ataskaitoje pateikti statistiniai duomenys neabejotinai rodo, kad tokių atvejų gerokai padaugėjo. Svarbu pabrėžti, jog trūksta esminių paslaugų, skirtų padėti vaikams, susiduriantiems su smurtu šeimoje. Šis trūkumas pirmiausia susijęs su kvalifikuotų specialistų, įskaitant psichologus, psichiatrus ir psichoterapeutus, trūkumu, taip pat su ribotu paslaugų prieinamumu kaimo vietovėse gyvenantiems asmenims. Be to, atrodo, kad daugybė savivaldybių įvairiuose regionuose nenori arba negali visapusiškai spręsti kritinio poreikio teikti pagalbą nukentėjusiems vaikams ir jų šeimoms. Šį trūkumą jos dažnai aiškina specializuoto personalo trūkumu. Be to, labai trūksta tėvams reikalingų įgūdžių, kaip elgtis su elgesio problemų turinčiais vaikais. Tam tikrais atvejais, smurtas prieš vaikus kyla dėl to, kad tėvai stengiasi suvaldyti netinkamą vaiko elgesį ar agresijos epizodus ir griebiasi fizinių bausmių kaip klaidingos kontrolės priemonės.
Nepakankama ir nekintanti finansinė parama vaikų gerovei Lietuvoje išryškina keletą kritinių problemų, turinčių reikšmingų pasekmių vaikų gerovei. Nuolatinis to paties lygio finansavimo skyrimas kelerius metus iš eilės rodo, kad vaikų gerovei teikiamas prioritetas yra nepakankamas. Atsižvelgiant į tai, kad smurto artimoje aplinkoje, ypač susijusio su vaikais, problemai spręsti skiriami riboti ištekliai, galimybės padėti kuo didesniam nukentėjusių vaikų skaičiui yra ribotos. Be to, verta pabrėžti, kad daug organizacijų veikia miestuose, todėl atokesnius regionus pasiekti sunkiau. Todėl būtina skirti daugiau išteklių, kad būtų lengviau įgyvendinti priemones ir sudaryti galimybes įsidarbinti specialistams, galintiems pagerinti pagalbos teikimą.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas pateikė Komitetui šias išvadas:
1. Pradėti plataus masto visuomenės švietimo kampaniją, skirtą informuoti apie žalingą smurto ir fizinių bausmių poveikį vaikams, pabrėžiant pozityvios tėvystės metodų propagavimą ir taikant sistemingą daugiapakopį metodą, pagrįstą tarptautiniu mastu pripažintais smurto prieš vaikus prevencijos modeliais.
2. Pirmenybę teikti metinio biudžeto, skirto pagalbai vaikams Lietuvoje, didinimui, nedelsiant sutelkiant dėmesį į išteklių, skirtų kovai su smurtu prieš vaikus, stiprinimą. Tai leis sustiprinti paramos struktūras ir įdarbinti kvalifikuotus specialistus, kad būtų galima geriau padėti nukentėjusiems vaikams.
Ataskaita parengta įgyvendinant Aktyvių piliečių fondo remiamą projektą „Tvari parama žmogaus teisėms per advokaciją ir švietimą“.
