Lobisto Andriaus Romanovskio suėmimas 2012 m. ir tuometinio Lietuvos krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno suėmimas 2013 m. atkreipė visuomenės dėmesį į piktnaudžiavimą šia priemone baudžiamosiose bylose. Visagino merės Dalios Štraupaitės suėmimas 2014 m. parodė, kad žmonės, prieš kuriuos turimi nebūtinai pasitvirtysiantys įtarimai, teismo dažnai laukia gyvendami sveikatą žalojančiomis sąlygomis, netgi sunkesnėmis nei atliekantieji bausmę.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2015 m. atliko išsamų suėmimo taikymo Lietuvoje tyrimą, kurio metu stebėjo suėmimo skyrimo posėdžius teisme, analizavo baudžiamųjų bylų medžiagas bei apklausė teisėjus, prokurorus ir advokatus.
„Tyrimo rezultatai kelia dvejopą įspūdį. Viena vertus, bendrai vertinant situaciją, padėtis Lietuvoje pastebimai gerėja: 2015 m. vasarą buvo reformuota suėmimo taikymo tvarka, siekiant šioje srityje užtikrinti geresnę žmogaus teisių apsaugą. Patį suėmimą pastaruosius keletą metų linkstama taikyti vis mažiau: per 2014 m. buvo suimti 1642 žmonės, tai – mažiausias skaičius per pastaruosius 10 metų. O 2015 m. suimtųjų skaičius sumažėjo dar ketvirtadaliu„ teigia tyrimui vadovavęs ŽTSI teisininkas Karolis Liutkevičius.
„Šie pokyčiai džiugina ir rodo, kad atsisakoma beatodairiško žmonių kalinimo, neretai griaunančio suimtojo ir jo artimųjų gyvenimus. Kita vertus, sprendžiant dėl asmens suėmimo išlieka nemažai problemų, lemiančių, kad šie sprendimai ne visada teisingi ir sąžiningi.“
Teismai tenkina daugiau nei 9 iš 10 prokurorų prašymų suimti, taigi prokurorui nusprendus, kad žmogų reikia patalpinti į laisvės atėmimo įstaigą, apsiginti galimybių yra labai nedaug. Viena iš to priežasčių – itin prasta suimamų asmenų teisių gynyba teisme. Dauguma įtariamųjų neišgali patys pasisamdyti advokato, todėl jiems skiriamas valstybės finansuojamas gynėjas. Deja, šie advokatai neretai savo pareigas atlieka prastai – į bylos nagrinėjimą atvyksta visiškai nepasiruošę, o su atstovaujamu žmogumi pirmą kartą susitinka teismo salėje.
Atliekant tyrimą, po vieno teismo posėdžio pasipiktinęs teisėjas netgi paprašė tyrėjų atkreipti dėmesį, kad valstybės skirtas advokatas teismo salėje net nepasivargino susipažinti su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nors tam turėjo visas galimybes.
Problemų kelia ir pačių teismo sprendimų skirti suėmimą turinys. Tyrimo metu pastebėta, kad ilgai, metus ir daugiau, tęsiant suėmimą, pats teismo sprendimas tampa formalumu – teismo nutartys tęsti kalinimą perrašomos kone pažodžiui , grindžiant jas nekonkrečiais argumentais apie neišnykusius suėmimo pagrindus. Dėl to kai kuriose bylose susidaro situacija, kai asmuo suėmime, dar prieš teismui nusprendžiant dėl jo kaltės, atlieka visą laisvės atėmimo bausmę. Toks baudimas „avansu“ kelia klausimų ir dėl teisingumo principų paisymo.
Atliekant ikiteisminį tyrimą nepasitikima alternatyviomis suėmimui priemonėmis – piniginis užstatas taikomas iki dešimties kartų rečiau, o namų areštas – trisdešimt kartų rečiau nei suėmimas. Taip pat vis dar neįgyvendinama 2015 m. pradžioje numatyta intensyvi priežiūra – įtariamųjų stebėjimas naudojant elektroninę apykoję – kuri leistų pakeisti ne visais atvejais tinkamą namų areštą ir galėtų tapti efektyvia alternatyva suėmimui.
Išspręsti daugeliui tyrimo atskleistų problemų prielaidas sudaro 2015 m. viduryje priimti Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai, gerinantys asmenų teisių apsaugą svarstant suėmimo skyrimą. Tačiau realiems pokyčiams visų pirma reikalingas teisėsaugos sistemoje dirbančių asmenų požiūrio ir atitinkamai darbo praktikos pasikeitimas. Džiugu, kad mažėjantys suimtųjų skaičiai Lietuvoje rodo, jog šie pokyčiai iš lėto vyksta.