Naujoji reforma pristatyta dar 2020 m. rugsėjo mėn. – ja siekiama integruoti visas migracijos valdymo sritis į vientisą sistemą. Reformos pagrindinis bruožas yra privalomo solidarumo principas, kuris skatina visas šalis, nepaisant jų dydžio ar geografinės padėties, padėti Pietų Europos valstybėms susitvarkyti su dideliais migracijos srautais. Šis naujasis paktas nustato bendras taisykles dėl kolektyvinio prieglobsčio prašytojų priėmimo ir perkėlimo valdymo. Tai galima laikyti politiškai itin aktualiu klausimu nuo 2015-2016 metų, kai ženkliai išaugo į ES atvykstančių migrantų skaičius ir tapo vis sunkiau pasiekti bendrą susitarimą Europos Sąjungos lygmeniu.
Europos Komisijos pasiūlymas yra itin ambicingas – siekia šimtus puslapių ir aptaria daugybę sudėtingų klausimų, tokių kaip pagrindinės teisės, nelydimi nepilnamečiai, duomenų privatumas, finansinė parama, sulaikymo laikotarpio trukmė ir nacionalinis saugumas. Europos Parlamentas ir valstybės narės Taryboje ne vienerius metus svarstė ir taisė naująjį paktą, detalizavo ir aiškino sudėtingą teisės akto turinį. Taryboje diskusijos buvo ypač įtemptos, šalys laikėsi priešingų nuomonių, kurios rėmėsi geografija, ekonomine situacija bei ideologinėmis pažiūromis. Tačiau balandžio 10 d. Europos Parlamentas, nors ir maža balsų persvara, tačiau pritarė galutiniam teisės akto variantui, kurį sudaro 5 įstatymai. Tačiau į klausimą, ar reforma pateisins didelius lūkesčius, dar reikės laiko atsakyti: kol įstatymai įsigalios visa apimtimi, praeis maždaug dveji metai.
Naujoji reforma yra itin aktualus žingsnis, atspindintis pastarųjų metų iššūkius, su kuriais susidūrė Europos Sąjunga. Tačiau, kaip rodo šios reformos svarstymo procesas, kyla labai daug sudėtingų klausimų, kurie apima ne tik migracijos valdymą, bet ir pagrindines žmogaus teises. Kilusiose diskusijose vyrauja įtempta kova tarp skirtingų pozicijų. Žvelgiant į naująją politiką svarbu pabrėžti subalansuoto sprendimo tarp migracijos kontrolės ir žmogaus teisių apsaugos paiešką. Šis procesas turėtų būti atliekamas siekiant užtikrinti teisingą ir veiksmingą migracijos politiką, kuri apsaugotų tiek Europos Sąjungos valstybių narių saugumą, tiek ir migrantų teises bei orumą.
“Amnesty International” vadovė Eve Geddie komentuodama įvykius teigė, kad tai gali smarkiai susilpninti teisę į prieglobstį. Nevyriausybinės organizacijos šią reformą matė kaip galimybę įtvirtinti migracijos politiką, kuri yra labiau orientuota į žmogų, tačiau vietoje to tai tapo politikos priemonių rinkiniu, kuris dar labiau apsunkina migrantų galimybę gauti prieglobstį. Tos pačios priemonės, kurios Europos Parlamente yra giriamos, nevyriausybinėms organizacijoms kelia nepasitikėjimą: solidarumo mechanizmas leidžia valstybėms atsisakyti prieglobsčio suteikimo, o prieglobsčio prašytojų atranka, kai žmonės apgyvendinti sulaikymo centruose prie ES sienų septynioms dienoms, sukuria teisinį pagrindą neįleidimo į valstybės teritoriją iliuzijai. Lietuvoje įteisinta atstūmimo politika yra nurodoma kaip pavyzdys to, kokią politiką, pažeidžiančią migrantų teises, gali pasirinkti šalys pagal naująjį prieglobsčio ir migracijos paktą.
Kritikos sulaukė ir tai, kad ES diskurse apie migraciją pagrinde dominuoja saugumo ir sienų kontrolės naratyvas, kuris dažnai išsiskiria nuo vietos lygmens politikos. Vietos balsų nebuvimas Europos Sąjungoje iškreipia debatus ir vadovaujasi tik militaristiniu nacionalinio saugumo požiūriu, visai ignoruojant kultūrinius, diplomatinius, ekonominius aspektus. Darbo jėgos trūkumas bei demografinis žemyno senėjimas, kas yra reikšmingi ilgalaikio sprendimo reikalaujantys Europos iššūkiai, praktiškai niekada netampa diskusijos dalimi.
Kritikuotinas ir ES siekis sudaryti daugiau dvišalių susitarimų su trečiosiomis šalimis, pavyzdžiui, Tunisu ir Libija. Šiais susitarimais siekiama už vienkartinę išmoką išsiųsti atgal prieglobsčio prašytojus ar apskritai neleisti jiems patekti į Europą. Tokie dvišaliai susitarimai vertinami neigiamai dėl sandorių vykdymo su nedemokratinių režimų lyderiais, kurie šiuos finansus panaudoja nusikaltimams prieš žmogiškumą vykdyti ar gali pasinaudoti migracijos srautų kontrolę kaip derybinę priemonę dėl didesnių investicijų iš Europos.
Nors Europos Sąjunga šia reforma siekia priimti humaniškesnę politiką, tačiau realybė gali būti kita. Tokia situacija gali kelti grėsmę ne tik migrantų teisėms, bet ir pačios Europos Sąjungos vertybėms ir tarptautiniam solidarumui.
Lietuvoje tiksliai apskaičiuota kokie, pagal naują prieglobsčio ir migracijos valdymo reglamentą, yra Lietuvos pasirinkimai: „arba priimti 158 migrantus, arba sumokėti po 3,16 mln. eurų kasmet (maždaug 20 000 eurų už žmogų per metus arba po 1667 eurus per mėnesį). O gal galėtume pasiūlyti savo ES sąjungininkėms kitokios būtinos pagalbos.”
Naujoji migracijos reforma yra svarbus žingsnis siekiant nuoseklios ir koordinuotos migracijos politikos Europoje, tačiau Europos Komisijos ambicingas pasiūlymas rodo, kad reformos procesas vis dar kelia sudėtingų klausimų. Dažnai dominuojantis saugumo naratyvas gali įgalinti toliau tęsti žalingą prieglobsčio prašytojams politiką. Svarbu, kad reformos būtų subalansuotos, kuriamos atsižvelgiant į žmogaus teises ir užtikrinant saugumą visiems. Tai būtų ne tik žingsnis į priekį Europos migracijos politikoje, bet ir atspindėtų bendrą ES įsipareigojimą žmogaus teisių ir orumo principams.
5 teisės aktai įtraukti į naują migracijos reformą:
- Prieglobsčio prašytojų atrankos reglamente numatoma taikyti išankstinio atvykimo procedūrą, pagal kurią būtų galima greitai patikrinti prieglobsčio prašytojo profilį ir surinkti pagrindinę informaciją, pavyzdžiui, pilietybę, amžių, pirštų atspaudus ir veido atvaizdą. Taip pat bus atliekami sveikatos ir saugumo patikrinimai.
- Iš dalies pakeistame Eurodac reglamente atnaujinama: didelės apimties duomenų bazė, kurioje bus saugomi per patikrą surinkti biometriniai duomenys. Duomenų bazėje bus pereita nuo prašymų skaičiavimo prie prašytojų skaičiavimo ir bus užkirstas kelias tam pačiam asmeniui pateikti kelis prašymus. Minimalus amžius, nuo kurio galima imti pirštų atspaudus, bus sumažintas nuo 14 iki 6 metų.
- Iš dalies pakeistame Prieglobsčio procedūrų reglamente nustatytos dvi galimos prieglobsčio prašymo pateikimo procedūros: tradicinė prieglobsčio procedūra, kuri yra ilgesnės trukmės, ir pagreitinta pasienio procedūra, kuri turėtų trukti ne ilgiau kaip 12 savaičių. Pasienio procedūra bus taikoma migrantams, kurie kelia pavojų nacionaliniam saugumui, pateikia klaidinančią informaciją arba atvyksta iš šalių, kurių piliečių prieglobsčio prašymai retai patenkinami, pavyzdžiui, Maroko, Pakistano ir Indijos. Šiems migrantams nebus leidžiama atvykti į šalies teritoriją, o jie bus laikomi pasienyje esančiose patalpose, sukuriant teisinę neįleidimo į šalį fikciją.
- Prieglobsčio ir migracijos valdymo reglamentu nustatoma “privalomojo solidarumo” sistema, pagal kurią valstybėms narėms bus siūlomos trys migracijos srautų valdymo galimybės: (1) perkelti tam tikrą skaičių prieglobsčio prašytojų, (2) mokėti po 20 000 EUR už kiekvieną prieglobsčio prašytoją, kurį atsisakoma perkelti, arba (3) finansuoti operatyvinę paramą migracijos kontrolei. Briuselis siekia 30 000 perkėlimų per metus, tačiau tvirtina, kad sistema neprivers nė vienos šalies priimti pabėgėlių, jei ji prisidės prie to pasinaudodama bet kuria iš kitų dviejų galimybių.
- Krizių reglamente numatytos išimtinės taisyklės, kurios bus taikomos, kai ES prieglobsčio sistemai kils grėsmė dėl staigaus ir masinio pabėgėlių atvykimo, kaip buvo 2015-2016 m., arba dėl force majeure aplinkybių, kaip COVID-19 pandemija. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinėms valdžios institucijoms bus leista taikyti griežtesnes priemones, įskaitant ilgesnius registracijos ir sulaikymo laikotarpius, o Komisija bus įgaliota prašyti papildomų “solidarumo” priemonių.
Nuotrauka: Unsplash I Antoine Schibler
