Žmogaus teisių stebėjimo institutas pateikė poziciją Europos Tarybos Ministrų komitetui dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ byloje įgyvendinimo. Pozicija pateikta atsižvelgiant į vėliausią Vyriausybės pateiktą veiksmų planą įgyvendinant šį sprendimą.
„Romuvos“ byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis ir 9 straipsnis, kurie įtvirtina minties, sąžinės ir religijos laisvę, bei diskriminacijos draudimą. Taip pat nustatytas ir 13 Konvencijos straipsnio pažeidimas, kuriame reglamentuojama teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonių užtikrinimą. Nors pareiškėja atitiko visus religinėms bendruomenėms, siekiančioms valstybės pripažinimo, keliamus kriterijus, tačiau Seimas be aiškių argumentų priėmė neigiamą sprendimą, o vidaus teisinės gynybos priemonių nebuvimas suvaržė bendrijos teisę ginčyti šį neigiamą sprendimą.
Teisė į veiksmingas teisinės gynybos priemones
Pozicijoje išryškinamas efektyvių teisinės gynybos priemonių stygius. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Konvencijos 13 straipsnis reikalauja, kad teisių gynimo priemonė būtų „veiksminga“ ir praktiškai, ir teisiškai. Naujai įtvirtintas mechanizmas numato, kad religinės bendruomenės ir bendrijos gali kreiptis į Seimą dėl valstybės pripažinimo po dviejų metų nuo neigiamo sprendimo priėmimo. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nenagrinėja skundų, susijusių su valstybės valdžios įgyvendinimu, o Konstitucinio Teismo įstatymas nenustato atskirojo skundo galimybės tose bylose, kurios nepriskirtos kitų teismų kompetencijai ir kurioms nėra taikomos kitos priemonės – naujai sukurtas mechanizmas nevisiškai išsprendžia efektyvių vidaus teisinės gynybos priemonių trūkumą dėl skundžiamo Seimo sprendimo, todėl problema išlieka.
Dėl konkrečių priežasčių apibrėžimo ir išsamumo trūkumo
Pozicijoje atkreipiamas dėmesys, kad nors ir galima laikyti pozityviu pokyčiu Seimo priimtose Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio pataisose įtvirtintą reikalavimą priimant nepalankų religinei bendruomenei sprendimą pateikti esminius motyvus ir pagrindimus, tačiau trūksta konkretumo sąlygose, kurias turi atitikti religinė bendruomenė, norinti būti pripažinta valstybės. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad kitos bažnyčios ir religinės organizacijos turi „turėti paramą visuomenėje“, yra neaiški ir stokojanti esmės. Konstitucinis Teismas nustatė, kad minėta sąlyga reiškia, kad atitinkamos bažnyčios ar religinės organizacijos parama visuomenėje turi būti stipri ir ilgalaikė, todėl negali būti apribota nedidele žmonių grupe ar visuomenės dalimi, tačiau tiksliai nenustatyta, koks asmenų skaičius užtikrina religinės bendruomenės palaikymą visuomenėje. Buvo atvejų, kai valstybės pripažinimas buvo suteiktas bendruomenėms, turinčioms mažesnį narių skaičių nei pareiškėja, todėl tapo neaišku, kokios yra tikslios visuomenės paramos sąlygos.
Rekomendacijos
Atkreipiant dėmesį į teisinio reguliavimo spragas, pozicijoje Ministrų komitetui rekomenduojama kreiptis į Lietuvos Vyriausybę dėl šių priemonių įgyvendinimo:
- Inicijuoti teisėkūros procesą, kad būtų priimtos prieinamos vidaus teisinės gynybos priemonės, kurios būtų veiksmingos tiek praktikoje, tiek teisiškai.
- Patikslintame 6 straipsnyje apibrėžti, kaip parama turėtų pasireikšti visuomenėje.
Pozicija pateikta vadovaujantis Ministrų komiteto taisyklių 9.2 punktu.
Visą poziciją galite skaityti čia.
Nuotrauka: Scott Graham I Pexels
Pozicija parengta įgyvendinant Aktyvių piliečių fondo remiamią projektą „Tvari parama žmogaus teisėms per advokaciją ir švietimą“.