Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuomonės apklausą „Kaip visuomenė vertina žmogaus teisių padėtį Lietuvoje“. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti Lietuvos žmonių nuomonę ir informuotumą žmogaus teisių klausimais, kokios politinės ir pilietinės teisės yra suvokiamos kaip labiausiai pažeidinėjamos, kurios socialinės grupės labiausiai diskriminuojamos, kokiems privataus gyvenimo aspektams Lietuvos žmonės yra labiausiai jautrūs, ir, taip pat, ar jie žino ir pasitiki esamais žmogaus teisių apsaugos mechanizmais ir yra linkę ginti savo teises. Tokios apklausos yra atliekamos kas dvejus metus nuo 2004 m.
Labiausiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir jų gynimas
2016 m. apklausos rezultatai parodė, jog labiausiai pažeidžiama teise, kaip ir 2014 bei 2012 metais, vis dar įvardijama teisė į teisingą teismą. Respondentai buvo prašomi įvertinti kiekvienos teisės pažeidžiamumą dešimties balų skalėje (kur 10 reiškia labiausiai pažeidžiama, 1 – mažiausiai). Teisės į teisingą teismą bendras įvertis šiemet šiek tiek padidėjo iki 6,79 balo, kai tuo tarpu 2014 m. vidurkis siekė – 6,47, o 2012 m. – 6,13. Antra pagal pažeidžiamumą laikoma teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą (6,27 balo). Iš pateiktų teisių, mažiausiai pažeidžiama respondentai laiko teisę dalyvauti politiniame gyvenime (4,11 balo).
Nežymiai padidėjo skaičius asmenų, teigusių, jog jiems pakanka informacijos apie žmogaus teises – šių metų apklausoje šis skaičius siekė 63%, tuo tarpu 2014 m. ir 2012 m. informuotumo apie žmogaus teises lygis atitinkamai siekė 60% ir 52%. Verta pažymėti, jog informacijos apie žmogaus teises dažniau pakanka 18-45 m., aukščiausio išsimokslinimo, didžiausių pajamų grupės atstovams bei miestuose gyvenantiems respondentams. Galima pastebėti ir stabilų augimą tarp žinančių, kur kreiptis dėl pažeistų žmogaus teisių. 2016 m. apklausos metu daugiau nei pusė apklaustųjų (57% ) teigė žinantys, kur kreiptis dėl pažeistų teisių (2014 m. – 54%, 2012 m. – 52%, 2010 m. 49%).
Teises imasi ginti mažiau nei vienas iš dešimties susidūrusių su pažeidimais
Su savo teisių pažeidimais susidūręs teigė kas penktas respondentas. Nepaisant to, kad šiek tiek daugiau nei pusė visų respondentų (57%) teigė žinantys, kur kreiptis dėl pažeistų teisių, vos 7% iš apklaustųjų, kurie manė, kad jų teisės buvo pažeistos, ėmėsi veiksmų joms ginti ir kreipėsi dėl šių pažeidimų. Nors šiuo atžvilgiu situacija šiek tiek pagerėjo lyginant su 2014 m., kada šis indikatorius siekė 5%, dabartinė padėtis vis dar yra kelianti nerimą ir rodo didelį pasitikėjimo žmogaus teises ginančiomis institucijomis nuokrytį: pavyzdžiui, 2012 m. analogiškoje apklausoje savo teises gynę nurodė 18% susidūrusiųjų su pažeidimais.
Kaip ir praėjusiais metais pagrindine priežastimi, kodėl žmonės nesiryžta ginti savo teisių, išlieka nepasitikėjimas institucijomis, kurios turėtų užtikrinti pažeistų teisių gynybą. Net trys ketvirtadaliai respondentų, patyrusių žmogaus teisių pažeidimus, bet dėl jų niekur nesikreipusių, netikėjo, kad kreipimasis jiems padės. Ši neaktyvumo ginant savo teises priežastis išlieka populiariausia jau pastaruosius 10 metų. Tačiau neramina tai, kad šis indikatorius, 2014 m. sumažėjęs dešimčia procentu, šiemet vėl sugrįžo į buvusias pozicijas: netikinčių, kad institucijos padės jiems apginti savo teises 2010 m. buvo 78%, 2012 m. – 77%, 2014 m. sumažėjo iki 67%, o šiais metais vėl 77%. Šie skaičiai rodo išliekantį nepasitikėjimą valstybės institucijomis.
Žmogaus teisių institucijų darbo vertinimas
Apklausos metu paaiškėjo, jog populiariausia institucija, į kurią buvo kreiptasi dėl pažeistų teisių, išlieka policija arba prokuratūra (36%). Tai, jog šiemet antrą vietą tarp populiariausių institucijų savo teisėms ginti nevyriausybinės organizacijos dalijasi su teismais (į abu nurodė kreipęsi po 21% respondentų), rodo augantį visuomenės pasitikėjimą NVO. Prieš dvejus metus į teismus kreipęsi nurodė ketvirtadalis respondentų, o į NVO – 16% respondentų.
Šie rezultatai atspindi jau ne vienerius metus egzistuojančią problemą – visuomenė nėra susipažinusi su kvazi-teisminių institucijų, turinčių užtikrinti žmogaus teisių gynimą, veikla. Tarp labiausiai žinomų dominuoja institucijos, atsakingos už tam tikra prasme mažiau sudėtingas ir didžiajai visuomenės daliai lengviau identifikuojamas temas, šiuo atveju – darbo ar vartotojų teisių. Respondentai buvo geriausiai susipažinę su Valstybinės darbo inspekcijos veikla (informuotumo vidurkis 4,92 iš galimų 10 balų), antroje vietoje – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (4,48).
Mažiausiai žinoma institucija – Seimo kontrolierių įstaiga (informuotumo vidurkis 2,73). Žinomumo ypatingai trūksta ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (3,22 balo), kuri prižiūri, kaip įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos lygios teisės ir vykdomi Moterų ir vyrų lygių galimybių ir Lygių galimybių įstatymai. Dauguma apklaustųjų buvo labai prastai susipažinę su tokiomis institucijomis kaip Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (3,30), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (3,51), Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (3,52). Atsižvelgiant į šių institucijų veiklos pobūdį, visuomenės informuotumas apie jų funkcijas turėtų būti gerokai didesnis.
Augantį pasitikėjimą nevyriausybiniu sektoriumi rodo ir apklausos rezultatai, gauti respondentų paprašius įvertinti, žmogaus teisių srityje veikiančias institucijas Lietuvoje. Kaip ir 2014 m., nevyriausybinių organizacijų veikla žmogaus teisių apsaugos srityje buvo įvertinta geriausiai – 6,27 iš galimų 10 balų, (2014 m. – 6,06 balo). Antrą poziciją užėmė advokatai (5,75), trečioje vietoje atsidūrė teisėsaugos institucijos (5,68). Prasčiausiai apklaustieji įvertino antstolių (3,96) bei savivaldos institucijų (4,50) veiklą.
Pažeidžiamiausios socialinės grupės
Respondentai taip pat buvo prašomi įvertinti, kuri socialinė grupė jų manymu yra labiausiai diskriminuojama Lietuvoje. Kiekvienos socialinės grupės pažeidžiamumą apklaustieji vertino dešimties balų skalėje, kur 10 reiškia labiausiai pažeidžiama, 1 – mažiausiai. Akivaizdu, jog per pastaruosius šešerius metus padėtis nepasikeitė – asmenys su psichine negalia ir šiemet buvo įvardyti labiausiai diskriminuojama socialine grupe, įvertinti 5,68 balo (tuo tarpu 2014 m. – 5,03). Antroje ir trečioje vietoje liko pagyvenę asmenys (5,40) bei asmenys su fizine negalia (5,21). Atsižvelgiant į dabartinį kontekstą, šiemet į apklausą buvo įtraukta ir pabėgėlių socialinė grupė, kurios pažeidžiamumas buvo įvertintas pakankamai aukštai – šiek tiek daugiau nei 5 balais (5,02). Verta atkreipti dėmesį į tai, jog pabėgėlių diskriminaciją dažniau akcentavo 26-35 m. respondentai ir miesto gyventojai.
Seksualinių mažumų diskriminavimo lygis vertinamas kaip sąlyginai žemas (4,93), nors šis skaičius palyginus su 2014 m. apklausa (4,58) kiek išaugo. Visuomenės nuomone, sąlyginai mažai diskriminacijos patiria ir tautinės mažumos bei vaikai, surinkę 3,71 balų vidurkį ir pasidalinę paskutiniąsias vietas.
Nuostatos apie duomenų apsaugą
Šiemet Žmogaus teisių stebėjimo institutas atliko ir išsamų Lietuvos gyventojų nuostatų apie duomenų apsaugą tyrimą. Tyrimas parodė, jog teisių, susijusių su duomenų apsauga, išmanymas tarp Lietuvos gyventojų nėra aukštas. Beveik du trečdaliai apklausos dalyvių – 65 % – pripažįsta, kad neišmano savo teisių ir pareigų asmens duomenų apsaugos srityje (tyrimo imtis – 1003 respondentai). Šiek tiek geriau savo žinias vertina jaunesni, 18–45 m., respondentai bei didžiųjų miestų gyventojai, prasčiausiai – vyresnio amžiaus respondentai, bei mažesnes pajamas gaunantys gyventojai.
Su savo teisės į duomenų apsaugą pažeidimais susidūręs manė vienas iš dešimties apklausos dalyvių. Absoliuti jų dauguma (81 %) veiksmų pažeistai teisei apginti nesiėmė. Dvi dažniausiai to nurodytos priežastys – nežinojimas, kur kreiptis, arba nesitikėjimas, jog tai padės.
Atliktas tyrimas atskleidė taip vadinamą „privatumo paradoksą“: trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų teigia, kad teisė į duomenų apsaugą jiems yra tokia pat svarbi kaip saviraiškos laisvė, tačiau tik nedidelė dalis yra tvirtai pasiryžusi imtis konkrečių veiksmų (ypatingai kalbant apie pro-aktyvų veikimą), kad ją geriau užtikrintų.
Respondentai pademonstravo menką pasiryžimą investuoti į teisės į duomenų apsaugą užtikrinimą. Pavyzdžiui, papildomą mokestį elektroninio pašto paslaugų teikėjui už maksimalų duomenų apsaugos užtikrinimą sutiktų mokėti vos 3 % respondentų. Tuo tarpu tvirtai pasiryžusių nemokėti („Tikrai ne“) – 12 kartų daugiau, 37 %. Didžioji dalis respondentų (60 %) šiuo klausimu neturėjo tvirtos nuomonės, labiau linkusieji ir labiau nelinkusieji mokėti papildomą mokestį pasiskirstė apylygiai – atitinkamai 28 % ir 32 %.
