Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su nepriklausomais ekspertais parengė 12-ąją žmogaus teisių situacijos Lietuvoje apžvalgą, analizuojančią padėtį šalyje 2022-2023 metais. Apžvalgoje detaliai analizuojama žmogaus teisių apsaugos būklė Lietuvoje, pažeidžiamų grupių situacija, pokyčiai teisinėje bazėje, bendra pažanga ar regresas analizuojamose srityse bei pateikiamos rekomendacijos, kaip situaciją gerinti.
Žmogaus teisių Lietuvoje 2022-2023 metais apžvalga
Žmogaus teisių situacija Lietuvoje 2022–2023 metais buvo sudėtinga ir susidūrė su įvairiais sunkumais. Nors tam tikrose srityse matyti pažanga, išlieka daug reikšmingų iššūkių.
Diskriminacija išlieka aktualia problema, apimančia lyčių, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, amžiaus ir religijos aspektus. Lyčių nelygybė ypač pastebima darbo užmokesčio skirtumuose, mažesniame moterų dalyvavime politikoje bei vadovaujančiose pozicijose. Moterims tenka susidurti su stereotipiniais lyčių vaidmenimis, kurie apsunkina jų galimybes darbo rinkoje ir visuomeninėje veikloje. LGBTQ+ bendruomenė susiduria su neišspręstais teisiniais klausimais, tokiais kaip Partnerystės įstatymas, bei nuolatine diskriminacija viešajame gyvenime ir švietimo įstaigose. Diskriminacija dėl amžiaus taip pat išlieka reikšminga problema. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai susiduria su darbo rinkos barjerais ir socialine atskirtimi, o greitėjanti skaitmenizacija dar labiau apsunkina jų integraciją į darbo rinką ir visuomenės gyvenimą.
Neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos problematika taip pat išlieka aktuali. Nors pastebimas teisėsaugos kompetencijų augimas, tačiau sumažėjęs užregistruotų neapykantos nusikaltimų skaičius gali reikšti nepakankamai efektyvią incidentų registravimo sistemą arba mažėjantį nukentėjusiųjų pasitikėjimą teisėsauga. Teisėsaugai vis dar trūksta žmogiškųjų išteklių ir resursų šioje srityje, o politikoje pasitaiko nužmoginančios ir neapykantą kurstančios retorikos naudojimo, kas ne tik skatina susiskaldymą visuomenėje, bet ir trukdo efektyviai spręsti neapykantos kalbos problematiką.
Smurtas artimoje aplinkoje kelia rimtą susirūpinimą. Užfiksuotas pranešimų apie smurtą mažėjimas gali rodyti pasitikėjimo teisėsauga stoką arba nepakankamą paramą aukoms. Nors nauji teisės aktai, tokie kaip Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, siūlo tam tikrus pagerinimus, jie pakankamai neatsižvelgia į nevyriausybinių organizacijų ir nepriklausomų ekspertų rekomendacijas. Be to, visuomenėje vis dar trūksta supratimo apie smurto artimoje aplinkoje pobūdį ir jo ilgalaikius padarinius. Seksualinio veiksmo sutikimo nuostata, nors ir aktuali, nesulaukė visuomenės palaikymo, o tai rodo, kad reikia daugiau švietimo šia tema.
Reprodukcinės teisių srityje Lietuvoje susiduriama su tokiais iššūkiais, kaip ribotas lytinis švietimas, informacijos apie kontracepciją trūkumas ir nepakankama jaunimo sveikatos priežiūra. Nepaisant to, kad nėštumo nutraukimas yra legalus, prieinamumas prie šių paslaugų tebėra ribotas, ypač socialiai pažeidžiamoms grupėms. Lytinio švietimo trūkumas mokyklose lemia aukštą paauglių nėštumo ir lytiškai plintančių infekcijų skaičių, o tai pabrėžia būtinybę plėsti švietimo programas ir gerinti paslaugų prieinamumą.
Religijos, susirinkimų ir saviraiškos laisvės srityse pastebimi pažeidimai. Naujos religinės bendruomenės susiduria su veiklos reglamentavimo kliūtimis, tuo tarpu tradicinės bendruomenės gauna daugiau paramos ir privilegijų. Susirinkimų laisvės užtikrinimas gerėja, tačiau vis dar egzistuoja atvejai, kai šios teisės užtikrinimas nėra pakankamas, ypač protestų metu, kai konfliktai tarp dalyvių nėra tinkamai sprendžiami. Saviraiškos laisvė kartais ribojama kovojant su dezinformacija, kas tam tikrais atvejais gali prieštarauti demokratinėms vertybėms ir sukelti piliečių pasitikėjimo valstybės institucijomis krizę.
Migracijos politikos ir pabėgėlių teisių klausimai išlieka sudėtingi. Lietuva taikė griežtas priemones migrantams, dažnai nesilaikydama tarptautinių žmogaus teisių standartų, o tai sukėlė kritiką iš tarptautinių organizacijų. Pabėgėlių integracijos priemonės yra fragmentuotos ir riboto poveikio, ypač Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams. Nepakankamas būsto prieinamumas, įtraukties į darbo rinką barjerai ir kalbos mokymo paslaugų trūkumai apsunkina šių žmonių galimybes sėkmingai integruotis į visuomenę.
Teisės į teisingą teismą srityje taip pat pastebimi iššūkiai. Nusikaltimų aukų teisių apsauga yra fragmentuota ir nevienoda regionuose, o tai apsunkina pagalbos prieinamumą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
Nuteistųjų resocializacijos sistemoje trūksta nuoseklumo ir aiškios strategijos. Lygtinio paleidimo procedūros nėra vieningos, o kalinių įsitraukimas į resocializacijos programas išlieka ribotas. Žmogaus teisių pažeidimai Lietuvos įkalinimo įstaigose kelia didelį susirūpinimą. Nors kalinių skaičius sumažėjo, išlieka įsišaknijusios problemos, tokios kaip smurtas, hierarchinės struktūros, narkotikų paplitimas ir nepakankamas socialinis palaikymas. Europos Tarybos Kankinimų prevencijos komiteto pastabos pabrėžia būtinybę stiprinti personalo kvalifikaciją ir gerinti kalėjimų infrastruktūrą, kad būtų užtikrinta žmogaus teisių apsauga.
Asmens duomenų apsauga Lietuvoje pastebimai gerėja, tačiau vis dar trūksta aiškumo dėl naujų ES teisės aktų suderinamumo su bendruoju duomenų apsaugos reglamentu. Kai kuriais atvejais duomenų apsaugos spragos naudojamos prieigai prie informacijos riboti, o tai kelia susirūpinimą dėl skaidrumo ir mažina visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis.
Apibendrinant, būtina aktyviau įgyvendinti teisės aktus, plėtoti visuomenės švietimą ir stiprinti institucinius mechanizmus. Siekiant įveikti egzistuojančius iššūkius, reikia ne tik geresnės teisės aktų priežiūros, bet ir jų integravimo į kasdienį gyvenimą. Svarbu skatinti dialogą tarp valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir visuomenės, siekiant didesnio skaidrumo ir abipusio supratimo. Tik stiprios pilietinės visuomenės ir aktyvios politikos derinys gali užtikrinti praktinį žmogaus teisių apsaugos standartų įgyvendinimą Lietuvoje. Be to, būtina stiprinti ilgalaikes strategijas, kurios būtų orientuotos ne tik į trumpalaikį problemų sprendimą, bet ir į tvarų pokytį, kuris leistų visapusiškai apsaugoti kiekvieno žmogaus teises ir orumą.
Pilnos apimties Žmogaus teisių Lietuvoje 2022-2023 metais apžvalga.
