hrmi-youtube
LT

Žmogaus teisėmis vis dar reikia rūpintis

2019 / 05 / 06

Straipsnis 2019 gegužės 1 d. buvo publikuotas žurnale „Savaitė“. Autorė – Ramutė Šulčienė

Žmogaus teisės priklauso visiems žmonėms, nesvarbu, kokioje šalyje, kokiai politinei santvarkai esant jie gyventų. Deja, ne visiems pavyksta šiomis teisėmis pasinaudoti – kova dėl jų užtikrinimo vyksta kasdien.

„Žmogaus teisės yra lyg oras – kol jas turime, nejuntame. Kai pritrūkstame – blaškomės ir kovojome iš paskutiniųjų“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, Jungtinių Tautų (JT) specialusis pranešėjas teisės į sveikatą klausimais prof. Dainius Pūras.

Žmogaus teises įtvirtina įvairūs dokumentai, svarbiausias iš jų – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Ji buvo pasirašyta 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje, JT Generalinėje Asamblėjoje. Prof. D. Pūras atkreipia dėmesį į dokumento atsiradimo aplinkybes – vos keleri metai po Antrojo pasaulinio karo.

Žmogiškumo ribos

„Tai, kas vyko prieš karą ir per jį, galiausiai pasaulį privertė praregėti. Valstybių vadovai beveik vieningai pasirašė deklaraciją, tikėdami, kad ji padės ateityje išvengti rimčiausių žmogaus teisių pažeidimų. Anuomet, skirtingai nei šiandien, buvo labai aišku, kad yra ribų, kurių peržengti negalima, nes žingsnis po žingsnio – ir pradedama riedėti į bedugnę. Nacizmas prasidėjo demokratiškai – žmonės patys išrinko valdžią. Laikui bėgant ji ėmė pažeidinėti silpniausių visuomenės narių teises. Iš pradžių vokiečiai džiaugėsi – pagaliau bus įvesta tvarka, na ir kas, kad kitų teisės pažeidžiamos, juk ne jų, vokiečių. Tačiau mes niekada nežinome, kada tai palies ir mus“, – sako profesorius.

Pašnekovas įsitikinęs, jog turime aktyviai ginti pažeidžiamiausių visuomenės narių teises, nes žmonės linkę jas pažeisti labiausiai. „Pastūmus“ vienų žmonių oraus gyvenimo ribas, jas vis lengviau „stumdyti“ ir kitų gyvenimuose.

Tiko ne visiems

Minėta deklaracija nėra privaloma. Kaip sako prof. D. Pūras, tai – moralinis ir teisinis kompasas valstybėms, ypač joms vadovaujantiems žmonėms, kurie kuria įstatymus ir turi daugiausia galių. Galima pasidžiaugti, kad daug šalių deklaracijos principus geranoriškai įtvirtino savo vidaus teisės aktuose. Jie taip pat įtvirtinti ir privalomojo pobūdžio tarptautiniuose aktuose.

Vis dėlto kelios šalys deklaracijos nepasirašė. Tai – Sovietų Sąjunga, Pietų Afrika ir Saudo Arabija. Visos turėjo savų priežasčių. Saudo Arabijai buvo nepriimtini islamo teisei prieštaraujantys principai, kad žmogus yra laisvas keisti tikėjimą ir sutuoktiniai turi lygias teises. Pietų Afrika neketino atsisakyti apartheido, t. y. rasinės diskriminacijos. O Sovietų Sąjunga jau buvo nusiteikusi Šaltajam karui, ji neturėjo noro priimti jokių Vakarų vertybėmis grįstų dokumentų.

Tiesa ta, kad deklaracijos principai neatitiko daugelio islamiškų kraštų vertybių. Bėgant metams kultūriniai skirtumai padarė savo, ir 1990 m. Egipto sostinėje Kaire Islamo konferencijos organizacija paskelbė deklaraciją dėl žmogaus teisių islame. Ji skelbė, kad nė viena žmogaus teisė nėra aukščiau už islamo religinę teisę. Kitaip tariant, žmogaus teisėms ir vėl buvo uždėtas apynasris.

Teisių varžytuvės

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje žmogaus teisės suskirstytos į pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines. Kaip pasakoja prof. D. Pūras, gana greitai išryškėjo, jog vienos šalys mieliau renkasi pilietines ir politines, kitos – socialines ir ekonomines teises. Štai Sovietų Sąjunga didžiavosi, jog užtikrina savo piliečių teisę į darbą, užmokestį, būstą, nes to žmonėms esą labiausiai reikia: kas iš to, kad galima rinkti valdžią, jei neturi ko valgyti ir kur gyventi? Vakarų pasaulis gyveno kitomis nuotaikomis – čia aktyviai gintos politinės teisės, t. y. laisvi rinkimai, ir pilietinės teisės, t. y. sąžinės, religijos, žodžio, susirinkimų laisvė. Vakariečių manymu, šios žmogaus teisės – svarbesnės, tik jas užtikrinus galima kalbėti apie kitas teises.

Profesorius pabrėžia, jog visos žmogaus teisės yra vienodai svarbios ir visos turi būti mūsų dėmesio centre. „Ir dabar daug žmonių pasakytų, kad jiems svarbiau gerai pavalgyti, jie gali apsieiti be rinkimų, esą, koks skirtumas, kokia valdžia, ir t. t. Tai puikus būdas demokratiniu keliu į šalį ateiti autoritariniam režimui. Viena ranka tokia valdžia prideda po keletą eurų žmonėms, kita ranka nepastebimai po truputį iš jų atima laisves ir teises“, – teigia D. Pūras.

Rimti įsipareigojimai

Kiekvienas dokumentas, taip pat ir deklaracija, turi trūkumų, ir juos išryškina istorija. Pavyzdžiui, priėmus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) nepriklausomybės deklaraciją, kalbančią apie laisvę, dar ilgai buvo išnaudojami vergai. Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai pernai suėjo 70 metų. Ar per tiek laiko išryškėjo jos trūkumų, gal dokumentą reikėtų papildyti?

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Milda Ališauskienė atkreipia dėmesį, kad ši deklaracija yra tik patariamojo pobūdžio dokumentas, valstybės viešai įsipareigoja laikytis jos principų, tačiau tai – ne teisinis įsipareigojimas užtikrinti žmogaus teises. Dėl to deklaraciją „lydi“ kiti tarptautiniai dokumentai – konvencijos, kur išsamiau aptariamos įvairios žmogaus teisių sritys, kaip reikėtų teises įgyvendinti realybėje. Vieni iš svarbesnių yra 1966 m. Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentai, 1979 m. Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, 1989 m. Vaiko teisių konvencija, 2006 m. Neįgaliųjų teisių konvencija ir kt.

Pažeidimų daugėja

Prof. D. Pūras jau ne vienus metus su JT bendradarbiauja kaip nepriklausomas ekspertas. Jis įspėja, jog pastaruoju metu visame pasaulyje pastebimas vis atsainesnis požiūris į žmogaus teises, daroma vis daugiau kompromisų. Prof. M. Ališauskienė taip pat įžvelgia, jog kai kurios žmogaus teisių sritys – nemenkame pavojuje. „Pastebima, jog Lietuvoje ir visame pasaulyje didėja religinė ir tautinių mažumų diskriminacija. Apmaudžiausia, kad tai mažai kam rūpi, juk abejingumas – labai pavojingas žmogaus teisių pažeidimų palydovas“, – sako pašnekovė ir primena, kad teisė laisvai išpažinti tikėjimą pernai buvo brutaliai paminta ir mūsų pašonėje – Rusijoje. Neva kovodama su ekstremizmu, Rusijos valdžia uždraudė Jehovos liudytojų bendriją, suėmė ir įkalino tikinčiuosius. Jeigu jie bus pripažinti kaltais, jiems grės iki 10 metų nelaisvės. Europos Sąjunga ir JAV pasmerkė Rusiją dėl pagrindinių žmogaus teisių nepaisymo, tačiau tarptautinis pasmerkimas rezultatų nedavė.

Religijos laisvės padėtis išlieka problemiška ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, senovės baltų religinė bendruomenė „Romuva“ siekia valstybės pripažinimo. Jis šiai bendruomenei suteiktų daugumą teisių, kaip ir kitoms devynioms oficialiai pripažintoms religinėms bendruomenėms, – tuokti, skleisti savo mokymą, atlikti apeigas ir t. t. Toks statusas suteikiamas praėjus 25 metams po pirminės registracijos ir gavus palankią Teisingumo ministerijos išvadą. Teisiškai „Romuva“ atitinka visus kriterijus, tačiau susiduria su politiniu pasipriešinimu. Žmogaus teisių požiūriu tokia situacija apriboja žmonių, priklausančių šiai bendruomenei, teises, apribojamos ir pačios bendruomenės teisės.

Pastabos ir rekomendacijos

Prof. D. Pūro teigimu, gana didelėje dalyje valstybių žmogaus teisės iš tiesų nėra prioritetas. „Paradoksas, kad kuo pažangesnės valstybės, kuo labiau jos prižiūri žmogaus teises, tuo daugiau pastabų gauna iš JT Ženevoje, kur kas penkerius metus važiuojama pristatyti žmogaus teisių padėties šalyse. Taip nutinka, nes pirmoji savo piliečių teises turėtų stebėti ir užtikrinti pati šalies valdžia. Akivaizdu, jog ataskaitose kai kas gerokai pagražina padėtį, daug problemų paprasčiausiai nutyli. O štai Skandinavijos šalys kažkodėl vis dar turi ką patobulinti, – apie nenorą matyti savų bėdų kalba profesorius. – Lietuva šioje srityje toli gražu ne pirmūnė. Labiausiai stengėmės dėl žmogaus teisių siekdami įstoti į Europos Sąjungą, deja, šiuo metu mūsų valdžia neįgyvendina daug JT rekomendacijų.“

Tarptautinė bendruomenė Lietuvą giria dėl siekio įtvirtinti lyčių lygybę ir ryžto kovoti su smurtu artimoje aplinkoje. Tačiau Vyriausybė gauna daugiau pastabų nei pagyrų. Po pastarojo žmogaus teisių padėties įvertinimo Lietuva sulaukė 172 rekomendacijų. Visų pirma esame raginami gerinti vaikų padėtį, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklą, aiškiai uždrausti fizines bausmes ir rūpintis nepilnamečių savižudybių problema. Taip pat esame skatinami tobulinti diskriminacijos mažinimo mechanizmą ir efektyviau kovoti su neapykanta kitoms visuomenės grupėms. Nors 2010 m. Lietuva ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją, ji beveik neįgyvendinama. JT pabrėžia, kad mūsų šalis turėtų labiau pritaikyti aplinką neįgaliesiems, daugiau dėmesio skirti žmonėms, turintiems psichikos negalią.

Netobuli, bet stengiasi

Prof. M. Ališauskienė sutinka, kad visos šios problemos mūsų šalyje egzistuoja. Negana to, pašnekovė kalba ir apie daugiau sričių, kuriose turėtume tobulėti. Pavyzdžiui, turėtume užtikrinti visų vaikų vienodas teises į švietimą. Lyg ir keista girdėti, juk visi mūsų vaikai gauna nemokamą pagrindinį išsilavinimą, nebaigusiųjų mokyklos beveik nėra – jei kas neina į pamokas, tuoj ieškoma, kur dingo ir kodėl. „Turime kalbėti ne tik apie atėjimą į mokyklą, bet ir apie teisę į vienodą švietimo kokybę. Tiesa ta, kad didžiuosiuose miestuose ir regionuose vaikų teisės nėra lygios, moksleivių pasiekimų tyrimai tai puikiai įrodo“, – sako profesorė.

Visgi Europa priskiriama prie geriausiai, nors ir netobulai, žmogaus teises užtikrinančių regionų. Kaip ir Kanada, Australija, Naujoji Zelandija. O kaipgi svajonių šalis JAV? Pasak prof. D. Pūro, JAV – tokios didelės ir įvairios, kad ten yra visaip: valstijose skiriasi įstatymai, pavyzdžiui, kai kuriose vis dar egzistuoja mirties bausmė. JAV – vienintelė valstybė pasaulyje, neratifikavusi Vaiko teisių konvencijos (nors vaiko teises užtikrina geriau nei daugelis ratifikavusių šalių), čia gaji ginklų kultūra, dideli socialiniai skirtumai, pavyzdžiui, milijonai gyventojų nėra apsidraudę sveikatos draudimu.

Kalba ir apie pareigas

Po tiek daug kalbų apie teises vis dažniau išgirstame, kad metas pakalbėti ir apie pareigas. Deklaracijos rengėjai apie tai irgi pagalvojo, todėl 29 straipsnyje be ilgų išvedžiojimų teigiama: kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tokie apribojimai, kurie užtikrina kitų teisių ir laisvių pripažinimą ir pagarbą joms.

Kaip sako prof. M. Ališauskienė, žmogaus teisės neegzistuoja atskirai nuo kitų žmonių ir santykių su jais, nuo buvimo bendruomenės ir valstybės nariu. „Pavyzdžiui, žodžio laisvė nereiškia, jog galime kalbėti, ką norime. Mūsų teisė reikšti savo nuomonę baigiasi tada, kai ji kursto kitus žmones smurtauti, tarkime, prieš kitos rasės, tikėjimo, tautybės asmenis, kai mūsų kalbos žemina aplinkinius“, – ribas tarp teisių ir pareigų brėžia pašnekovė.

Įvertino už darbą

Deklaracijos 70-metis mūsų šalyje buvo paminėtas praėjusių metų gruodžio 10 d., organizuojant Nacionalinį žmogaus teisių forumą. Už indėlį jį rengiant prof. M. Ališauskienė neseniai atsiėmė vadinamąjį žmogaus teisių „Oskarą“ – apdovanojimą, kasmet skiriamą žmogaus teisių srityje labiausiai pasižymėjusiems asmenims.

Profesorė džiaugiasi įvertinimu ir visais kartu su ja dirbančiais žmonėmis. Jos teigimu, forumas išryškino žmogaus teisių problemas Lietuvoje, tad joms reikia skirti daugiau dėmesio. Tai – moksleivių ir mokytojų švietimas apie jų teises, darbo migrantų teisių užtikrinimas mūsų šalyje, smurto artimoje aplinkoje prevencija ir jo aukų apsauga, taip pat asmens duomenų apsauga, praktinis translyčių asmenų teisių įgyvendinimas ir kt. „Pirmą kartą Lietuvoje sugebėjome suburti visus – vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, akademinę ir tarptautinę bendruomenes, dirbančias žmogaus teisių srityje. Tai buvo puiki proga dar geriau išgirsti vieniems kitus ir numatyti žmogaus teisių užtikrinimo gaires. Labai svarbu, kad forumą pastebėjo visuomenė ir taip pat turėjo progą susipažinti su žmogaus teisių problemomis“, – sako pašnekovė.

******************

Stebi ir saugo

Vien dokumentų neužtenka, kad žmogaus teisės būtų užtikrinamos realybėje. Be to, visada yra pavojus, kad nauji teisės aktai ar tam tikros pataisos pamins žmogaus teises. Dėl to būtina nuolat stebėti, kas vyksta aplink mus. Šios misijos kiekvienoje šalyje imasi įvairios organizacijos – ir valstybės institucijos, ir nevyriausybinės organizacijos. Žymiausios pasaulyje – tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“, žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“, tarptautinis Raudonojo Kryžiaus judėjimas.

Lietuvoje nuo 1994 m. veikia Lietuvos žmogaus teisių centras, nuo 2004 m. – Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir daug kitų organizacijų.