hrmi-youtube
LT

Teisė turėti advokatą: Europos Sąjunga žengia pirmyn, Europos žmogaus teisių teismas – atgal

2017 / 05 / 19 Žymos:

Europos lygmeniu, o taip pat ir Lietuvoje, pastaruoju metu priimta reikšmingų sprendimų dėl teisės į advokatą baudžiamosiose bylose. Prieš savaitę Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė galutinį sprendimą byloje Simeonovi prieš Bulgariją, keičiantį Teismo poziciją dėl leistinų teisės į gynybą varžymo ribų. Ar bent daugelio žmogaus teisių ekspertų nuomonę dėl EŽTT pozicijos šiuo klausimu.

Šiek tiek anksčiau, 2016 m. pabaigoje, baigėsi ES valstybėms narėms nustatytas terminas į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą dėl teisės į advokatą baudžiamajame procese. Lietuva taip pat priėmė atitinkamus Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus, nors ir kiek pavėluotai. Tačiau turbūt geriau vėliau, nei niekada, ypač atsižvelgiant į tai, kad Direktyva turi potencialo išspręsti bent dalį problemų, keliamų Simeonovi sprendimo, kurį toliau ir aptarsime.

Trys dienos be advokato

Lyuben Filipov Simeonov – bulgaras, sulaikytas įtariant dalyvavus ginkluotame apiplėšime, kuriame buvo nušauti du žmonės. Po sulaikymo Simeonov tris dienas buvo laikomas policijos areštinėje ir šiuo laikotarpiu neturėjo advokato. Trečiąją dieną po sulaikymo Simeonov buvo pirmą kartą oficialiai apklaustas, dalyvaujant valstybės skirtam advokatui. Po dviejų savaičių, dalyvaujant jau privačiai pasamdytam advokatui, Simeonov apklausoje prisipažino. Po dar dviejų mėnesių Simeonov, padedamas advokato, atsiėmė prisipažinimą ir pareikalavo, kad būtų apklaustas iš naujo.

Nepaisant šių pasikeitimų teismas pripažino Simeonov kaltu, ir skyrė griežčiausią galimą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Bulgarijos aukštesnių instancijų teismą palaikė šį sprendimą.

Kreipdamasis į EŽTT Simeonov tvirtino, kad pirmąsias tris sulaikymo dienas jis buvo neoficialiai apklausiamas ir spaudžiamas prisipažinti, o jo prašymai iškviesti nurodytą advokatą – ignoruojami, atsakant, kad jis prisižiūrėjo per daug filmų ir čia ne Amerika. Jau prasidėjus oficialioms apklausoms, Simeonov negalėjo privačiai pasitarti su jose dalyvavusiais advokatais, šie tik stebėjo vykdomus procesinius veiksmus, įskaitant ir apklausą, kurioje Simeonov prisipažino. Todėl pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą.

Bulgarijos institucijose apie pirmąsias tris Simeonov sulaikymo dienas ir jų metu vykusius tyrimo veiksmus jokių dokumentų nebuvo – tik įsakymas dėl Simeonov sulaikymo, kuriame pateikiama ir informacija apie teisę turėti advokatą, ir kuris nebuvo pasirašytas paties sulaikytojo.

Tirpstančios gynybos teisės

EŽTT teko užduotis nuspręsti, ar sulaikytam asmeniui pirmosiomis dienomis neužtikrinus advokato yra varžoma jo teisė turėti gynėją, numatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. 3 dalyje. Ar gynėjo turėjimas turėtų būti interpretuojamas kaip savarankiška Konvencijoje numatyta teisė? Ar vis dėl to ją reikia vertinti bendros teisės į teisingą teismą kontekste, ir jos suvaržymas dar nereiškia, jog teismas nebuvo teisingas?

Neatrodo kaip paprasti klausimai? Panašu, kad Teismui jie taip pat nebuvo lengvi – galutinį sprendimą, kad teisė į teisingą teismą visgi nebuvo pažeista, priėmė Didžioji kolegija ne itin vieningu balsavimu – 12 prieš 5. Visi prieš daugumą balsavę teisėjai pateikė atskirąsias nuomones, kuriose griežtai kritikavo priimtą sprendimą.

O Teismas nusprendė, kad Lyuben Filipov Simeonov teisė turėti gynėją iš tiesų buvo suvaržyta: pagal tuo metu galiojusius Bulgarijos įstatymus, advokatas turėjo būti skiriamas sulaikytojo prašymu. Dėl dokumentų nebuvimo Bulgarija negalėjo įrodyti, kad sulaikytasis buvo informuotas apie teisę prašyti advokato, o EŽTT tai laikė pakankama aplinkybe teisės į advokatą suvaržymui nustatyti.

Nepaisant to, Teismas nenustatė Konvencijos pažeidimo. Sprendime nurodoma, kad teisė turėti advokatą nėra autonomiška – ji turi būti vertinama Konvencijos 6 str. 1 dalies kontekste, t. y. atsižvelgiant į bendrą reikalavimą, kad baudžiamasis procesas būtų teisingas. Atitinkamai, turi būti vertinami ne atskiri izoliuoti aspektai ar įvykiai, o procesas kaip visuma. Taigi, jei atskiros teisės suvaržymas nepažeidė proceso kaip visumos bendro teisingumo, nebus konstatuotas ir teisės į teisingą teismą pažeidimas.

Būtent tokią situaciją Simeonovi byloje pripažino EŽTT. Per pirmąsias tris sulaikymo dienas, kai Simeonov neturėjo advokato, iš jo nebuvo gauti jokie parodymai ar kiti įrodymai, kurie būtų vėliau panaudoti Bulgarijos teismams priimant sprendimą dėl jo kaltės. Taip pat, kad neįmanoma nustatyti jokio priežastinio ryšio tarp minėtųjų tris dienų ir Simeonov prisipažinimo po dviejų savaičių. Juolab, kad pastarasis buvo padarytas jau dalyvaujant advokatui.

Taigi EŽTT nusprendė, kad visi byloje panaudoti įrodymai buvo gauti teisėtai, nacionaliniai teismai visose trijose instancijose, kuriose Simeonov turėjo galimybę nevaržomai gintis, tinkamai atliko savo darbą, o Simeonov kaltę pagrindė ne tik jo prisipažinimu, bet ir daugybe kitų surinktų įrodymų. Atitinkamai daryti išvados, kad buvo pažeista teisė į teisingą teismą, nebuvo pagrindo.

Tokia teismo išvada, vertinant iš gynybos teisės perspektyvų kelia nemalonių klausimų: ar baudžiamasis procesas, kurio ištakose pažeidžiama viena iš pamatinių gynybos teisių, vertinant iš Konvencijos perspektyvos, gali būti teisingas? Ar pateisinama situacija, kai įtariamasis neturi galimybės pasimatyti ir tartis su savo advokatu dar prieš pirmąją apklausą? Ar priimtina praktika, kai įtariamasis po sulaikymo ištisas dienas laikomas incommunicado? Ir ar tokia EŽTT pozicija netaps paskata tyrėjams tik sulaikius asmenis nedokumentuojant vykdyti neformalias apklausas, kuriose gauti duomenys gali būti panaudojami kitiems įrodymams surasti ar daryti spaudimą prisipažinti?

Laimei, atsakymai į šiuos klausimus, bent Europos Sąjungos erdvėje, gali būti ne tokie svarbūs, nes čia į pagalbą ateina pradžioje minėta ES Direktyva dėl teisės į advokatą baudžiamajame procese.

ES Direktyva – apibrėžti gynybos standartai

Direktyva dėl teisės į advokatą baudžiamajame procese yra jau trečioji įsigaliojusi ES direktyva gynybos teisių srityje, ir turi potencialo užkaišyti spragas, kurias palieka Simeonovi sprendimas.

Jei nauja EŽTT praktika kelia klausimų, kada įtariamasis gali reikalauti pirmą kartą pasimatyti su jį atstovaujančiu advokatu, tai Direktyva nepalieka daug vietos dvejonėms: joje numatoma, kad teisė turėti advokatą atsiranda nepagrįstai nedelsiant nuo asmens sulaikymo ir, bet kokiu atveju, prieš atliekant asmens apklausą. Direktyva taip pat patikslina, kad teisė turėti advokatą reiškia ir teisę susitikti ir bendrauti su advokatu be pašalinių, įskaitant prieš tyrime vykdomas apklausas. O pats advokatas apklausose turi dalyvauti aktyviai, o ne kaip stebėtojas.

Tiesa, Direktyva numato ir galimybę riboti šias teises  – išimtiniais, ypatingos skubos atvejais nuo numatytų standartų gali būti laikinai nukrypstama. Bet tai turbūt visgi geriau, nei Simeonovi standartai, pagal kuriuos gynybos teisių suvaržymas buvo pateisintas ir nesant jokių išimtinių aplinkybių.

Direktyvos nuostatos buvo perkeltos ir į Lietuvos teisę, priimant Baudžiamojo proceso kodeksą patikslinančias nuostatas. Kaip ir siūlė Žmogaus teisių stebėjimo institutas, dabar BPK aiškiai numato, kad sulaikytam įtariamajam turi būti suteikiama galimybė be pašalinių pasimatyti su savo advokatu dar iki pirmosios apklausos. Kitas BPK straipsnis papildytas gynėjo teise aktyviai dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose. Laimei, skirtingai nei Direktyva, Lietuvos BPK galimybių nukrypti nuo šių teisių nenumato.

Vis dėl to nei Direktyva, nei BPK pataisos nepateikia aiškaus atsakymo, kaip spręsti situacijas, kai gynybos teisės pažeidžiamos. Direktyva tenurodo, kad tokių pažeidimų atvejais nacionalinėje teisėje turėtų būti „veiksmingos teisių gynimo priemonės“. Lietuvos BPK tokių atvejų apskritai nedetalizuoja.

Tad pagrindiniu gynybos teisių garantu atskirose valstybės ir toliau išlieka nacionaliniai teismai. Ir vis dėlto šios permainos Europos lygmenyje parodo, kad situacijos, kur baudžiamajame procese aukščiausią žmogaus teisių standartą užtikriną nebe EŽTT, o ES teisės aktai, yra visiškai realios.

Karolis Liutkevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas