hrmi-youtube
LT

Pasaulis mini Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 70-metį

2018 / 12 / 11

Kaip ši deklaracija pakeitė pasaulį? Koks jos vaidmuo Lietuvai? Kokias pamokas turėtume išmokti?


Ištakos

Turbūt nereikia daug aiškinti, kodėl būtent 1948 metais gimė šis dokumentas. Pasaulis tuo metu bandė atsikvošėti po siaubo, patirto per Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu visiems mąstantiems žmonėms buvo aišku, kad tragedijos neprasideda taip iš karto nuo masinių taikių žmonių žudymų. Iš pradžių būna ne tokiais brutaliais žmogaus teisių pažeidimais pasižyminti pradžia, kurios dauguma žmonių linkusi nepastebėti ar nesureikšminti.  O dažnai netgi žmonės pateisina  kitokių žmonių teisių pažeidimus.

Naciai buvo negailestingi ir „saviems“ – vokiečiams, jei tie vokiečiai buvo kitokie.  Pasitelkę psichiatrijos, genetikos  ir kitų sričių profesorius, naciai ėmė gryninti tautą. Fiziškai valėsi nuo homoseksualių žmonių, prostitučių, psichikos sutrikimų paliestų žmonių. Visuomenė per daug tam nesipriešino. Pati kraupiausia naujausioje žmonijos istorijoje tragedija – masinis žydų žudymas (holokaustas) taip pat turėjo nemažai šalininkų.

Kai šis siaubas pagaliau baigėsi, žmonija sukruto kurti tokių baisybių prevencijos mechanizmus. Niekas nenorėjo, kad tai kada nors pasikartotų. Taip gimė Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (VŽTD),  kuriai prieštaraujančių nebuvo. Iš VŽTD dvasios ir raidės gimė visa eilė Jungtinių Tautų konvencijų, kurios gina vaikų, moterų, migruojančių žmonių, neįgaliųjų, kitų žmonių grupių teises, apsaugo žmones nuo rasinės ir kitokios diskriminacijos. Žmogaus teisių apsaugos mechanizmus kūrė atskiri žemynai ir valstybės. Natūralu, kad tarp lyderių atsidūrė Europa su gerai žinomomis Europos (ES, ET) vertybėmis, aukštai pakėlusiomis individo teisių viršenybės prieš valstybę (ir jos  dažną savivalę) kartelę.

Vėliau vykęs Šaltasis karas pasižymėjo tuo, kad dvi pusės, sąlyginai vadinamos Vakarais ir Rytais, kaltino vieni kitus žmogaus teisių pažeidimu, nes skirtingai interpretavo, kurios  teisės yra svarbesnės.

Vakarų pasaulis didžiavosi apgintomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis ir laisvėmis, ir piktinosi, kad Sovietų Sąjungoje  ir kituose komunistiniuose režimuose žmonės šių teisių ir laisvių neturi. Lietuva tuo metu buvo okupuota sovietų, taigi mes galėjome savo kailiu patirti, ką reiškia gyventi nelaisvėje – ir ne tik dėl to, kad buvome netekę Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, bet ir žmogaus politinių ir pilietinių teisių bei laisvių.

Sovietai turėjo savo argumentus. Jie didesnę reikšmę skyrė ekonominėms ir socialinėms teisėms, ir didžiavosi, kad rimtai sprendžia tokias problemas, kokių neišsprendė Vakarai. Sovietų Sąjunga didžiavosi, kad absoliuti dauguma žmonių turėjo darbą ir būstą, sveikatos priežiūra ir švietimas buvo visiems prieinami. Valstybė, tarsi nuo visko vaikus sauganti  mama, globojo tarybinius žmones nuo gimimo iki mirties, ribodama jų laisves, tačiau suteikdama jiems minimalias įdarbinimo, būsto, sveikatos priežiūros sąlygas. Sovietinė televizija dažnai rodydavo reportažus iš JAV didmiesčių. Tuose reportažuose apie savo vargus pasakodavo Amerikos benamiai ir bedarbiai – kad sovietų globojamiems žmonėms būtų aišku, kokie jie turėtų būti laimingi.

Dar ir šiandien vieni žmogaus teisių ekspertai daugiau dėmesio skiria ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms, o kiti – politinėms ir pilietinėms teisėms.

Svarbiausias Deklaracijos žodis yra orumas – „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“.  Bendras žmogaus teisių ekspertų sutarimas buvo ir lieka, kad orumas gali būti pamintas, pažeidus bet kurias teises – ar tai būtų  pilietinių ir politinių, ar ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pažeidimas. Todėl svarbu suvokti, kad žmogaus teisių skirstymas į dvi grupes yra sąlyginis, ir kad visos teisės yra vienodai svarbios. Visos žmogaus teisės – ir ekonominės, socialinės bei kultūrinės, ir pilietinės bei politinės – turi būti ginamos ir stiprinamos.

Naujieji laikai ir Lietuvos santykis su VŽTD ir žmogaus teisėmis

Nauja vilties banga pasaulyje, siekiant pažangos kovoje už žmogaus teises, buvo prasidėjus XX amžiaus paskutiniam dešimtmečiui, kai demokratija ir nacionalinis išsilaisvinimas apėmė visą Vidurio ir Rytų Europą. Griuvo Berlyno siena,  subyrėjo Sovietų Sąjunga, ir beveik 30 valstybių pradėjo kurti demokratiją. Vienos valstybės tai darė pirmą kartą, o kitos – kaip Lietuva – jau nebe pirmą.

Lietuvai tenka ypatingas vaidmuo šioje istorijoje. Galime didžiuotis tuo, kad pirmieji ryžomės pasukti nepriklausomybės ir demokratijos keliu ir tai padarėme nuolankiai nelaukdami „leidimo“.  Prisiminkime, su kokiu dideliu entuziazmu Lietuvos piliečiai ėmėsi kurti ir įgyvendinti demokratijos  mechanizmus. Ypač svarbu buvo, po ilgai užtrukusio sovietinio eksperimento, įtvirtinti politines ir pilietines kiekvieno piliečio teises ir laisves.

Šiandien galime pasidžiaugti, kad Lietuva yra viena iš  pasaulio demokratijų. Nors dauguma valstybių skelbiasi esančios demokratijomis, o kai kurios žodžiu „demokratinė“  net  papildo savo pavadinimą, tenka atkreipti dėmesį, kad tvirtų demokratijų tarp pasaulio valstybių yra ne dauguma, o mažuma. Tai, kad Lietuva patenka į šį pasaulio sėkmingiausių valstybių elitą – yra didelis iškovojimas ir didelė garbė. Bet turime suprasti ir tai, kad tik nuolatinis darbas puoselėjant žmogaus teises padės neiškristi iš šios „aukščiausios lygos“ ir kilti joje aukštyn, lygiuojantis į lyderius.

Kokie namų darbai dar laukia Lietuvos?

Kartais tenka girdėti, kaip piliečiai keiksnoja demokratiją ir žmogaus teisių principus, taikomus pažeidžiamoms žmonių grupėms. Ta proga tenka prisiminti palyginimą, kad demokratija – kaip oras. Supranti, kaip tai yra gyvybiškai svarbu (ar tai būtų oras, ar demokratija), kai jos staiga pradedi netekti. Be to, Lietuvoje, jei ir turime dėl ko nerimauti, tai ne demokratijos, o dėl dar vis prastos jos kokybės. Dėl to dažnai kenčia ir žmonių teisės.

Pasidžiaugus Lietuvos laimėjimais žmogaus teisių srityje, turime aiškiai įvardinti ir iššūkius bei grėsmes.

Lietuvai dar labai daug reikia nuveikti įtvirtinant kiekvieno piliečio  teises ir laisves. Mes galėtume lygiuotis į kitas ES valstybes – ES senbuves, ir ypač į šiaurės Europos valstybes. Jos pasiekė aukštus gyvenimo kokybės standartus visų pirma todėl, kad  nuosekliai įgyvendino žmogaus teisių principus, ypatingą dėmesį skirdamos  moterims ir vaikams. Tačiau siekdami gerovės, Lietuvoje turime įveikti nemažai vidinių kliūčių.

Lietuva jau daugiau kaip dešimtmetį yra tarsi sustojusi vertybių kryžkelėje ir nebeturi ambicijų stiprinti kiekvieno piliečio teises ir laisves. Būtent ši kliūtis yra pati svarbiausia pastarojo laikotarpio nesėkmių priežastis. Įdomu tai, kad stagnacijos ir regreso požymių žmogaus teisių srityje pradėjo daugėti, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Gal tai susiję su atsipalaidavimu, gal su  tuo, kad  svarbu pasidarė bet kokia kaina įsisavinti ES struktūrinius fondus. Juk  šiandien yra gerai žinoma, kad tie fondai nebuvo naudojami skaidriai ir veiksmingai.

Vis dažniau iš politikų ir visuomenės veikėjų paskutiniu metu girdima apie iš Jungtinių Tautų ir iš Europos ateinančių vertybių žalą ir  tų vertybių prieštaravimą tautinėms vertybėms. Dažnai atmetamos komitetų, prižiūrinčių JT konvencijų įgyvendinimą, rekomendacijos, ir neretai paaiškinimas būna, kad Lietuva esą renkasi kitą kelią. Tautiečių gąsdinimas Europos vertybėmis (o tai iš esmės ir yra vertybės, besiremiančios Visuotine žmogaus teisių deklaracija), tapo madingu dalyku, pretenduojant į valdžios struktūras. Aptariant moterų, vaikų, visos eilės pažeidžiamų grupių teises, vis dažniau Lietuva dairosi ne į pasaulio lyderius žmogaus teisių ir gerovės srityje, o į autsaiderius. Ši tendencija neramina ir pilietinės visuomenės bei brandžių politinių jėgų pareiga yra ją sustabdyti. Priminsiu, kad absoliučią daugumą pamatinių žmogaus teisių ir laisvių, deklaruotų VŽTD ir išskleistų JT konvencijose ir Europos Sąjungos bei Europos Tarybos dokumentuose, gina visos pasaulio ir Europos tradicinės partijos – ne tik kairieji ir liberalai, bet ir (su kai kuriomis išlygomis) konservatoriai. Be to, dauguma Europos valstybių (ypač – šiaurės šalys) puikia demonstruoja, kaip galima veiksmingai suderinti patriotizmą su pamatinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Galima būtų guostis tuo, kad visame pasaulyje dabar stebimas panašus atkrytis – liberali demokratija atakuojama kraštutinių kairiųjų ir dešiniųjų jėgų, klesti populistinis nacionalizmas. Kai kurie požymiai iš tikrųjų yra grėsmingi – tarsi žmonės būtų pamiršę kraupias XX amžiaus ketvirto ir penkto dešimtmečių pamokas. Bet tai jokiu būdu nėra koks nors lemiamas pralaimėjimas. Nepaisant laikinų sunkumų ir kai kurių valstybių (pvz., Vengrijos) apgailėtino regreso, žmogaus teises gerbiančios valstybės išlieka pasaulio ekonominės ir socialinės gerovės lyderėmis. Todėl Lietuvai nereikėtų abejoti dėl to, kokį kelią rinktis.

Svarbiausia yra įveikti atsineštą iš ankstesnių laikotarpių nepagarbą ir nepakantą kitokiems žmonėms. Lietuvoje dar labai trūksta tolerancijos žmonėms, kurie kuo nors yra kitokie. Čia dabar nevardinsiu tų žmonių grupių, kurios yra diskriminuojamos dėl valdžios ir visuomenės požiūrių – labai jau ilgas, deja, būtų sąrašas. Atkreipsiu dėmesį tik į vieną faktą. Lietuvoje apie 6 tūkstančiai suaugusiųjų žmonių ir apie 3 tūkstančiai vaikų visų bendru sutarimu gyvena uždarose nuolatinės globos įstaigose. Dėl to, kad žmogui kartą buvo nustatyta psichikos sutrikimo diagnozė, jis priverstas visą gyvenimą praleisti nelaisvėje. Pabandykime įsivaizduoti – ar kiekvienas iš mūsų sutiktų gyventi uždaroje įstaigoje, kurioje netektume didelės dalies teisių ir laisvių? Deja, jau greitai bus 30 metų kaip valdžia, visuomenė, netgi psichiatrijos specialistai užsimerkia prieš šį skaudų  reiškinį, signalizuojantį apie prastą Lietuvos situaciją žmogaus teisių srityje.

Su žmogaus teisėmis ir laisvėmis yra taip. Jei tu esi abejingas kitų žmonių teisių pažeidinėjimams, tai turėtum žinoti, kad vieną dieną  tas reiškinys palies ir tave bei tavo artimiausius žmones. Taip jau yra įvykę daug kartų žmonijos istorijoje. Pilietinė visuomenė turi budriai kiekvieną dieną ginti kiekvieno žmogaus teises, kad demokratija atsilaikytų ir stiprėtų.

Dažnai Lietuvoje diskutuojama – sekant Tautiškos giesmės žodžiais „vienybė težydi“ – aplink kurias idėjas Lietuvos visuomenė turėtų vienytis? Vien patriotizmo gali neužtekti, nes kitų valstybių liūdni pavyzdžiai rodo, kaip lengvai kitų idėjų nepalaikomas patriotizmas regresuoja į primityvų ksenofobišką nacionalizmą. Lietuva turi istorinę galimybę pasekti sveikiausių pasaulio valstybių ir visuomenių pavyzdžiu ir vienytis aplink patriotizmo ir pamatinių kiekvieno žmogaus teisių ir laisvių derinį. To ir palinkėsiu visiems Lietuvos žmonėms, kai mes visi minime VŽTD 70-metį.

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius