Praeitą savaitę Vilniaus savivaldybėje kilęs nesusipratimas dėl mikrofonų iliustruoja sunkumus su požiūriu į asmens privatumą. Pagarba privatumui, deja, vis dar nėra pirmo prioriteto dalykas, ir kartais pamirštama, pirmenybę teikiant techninėms detalėms ir praktiniam patogumui.
Vilniaus savivaldybės tarybos posėdžių salėje buvo įrengti mikrofonai, kurie fiksavo kai kurių tarybos narių tarpusavio pokalbius posėdžio metu, šie pokalbiai buvo girdimi ir posėdžio transliacijoje internetu. Keletas opozicijos narių taryboje viešai pareiškė, jog apie mikrofonų įrengimą nieko nežinojo, ir tokiu būdu buvo slaptai sekami.
Mikrofonų įrengimas, kaip ir kitos stebėjimo priemonės darbo vietoje, savaime nebūtinai yra problema – dėl darbo specifikos jos iš tiesų gali būti reikalingos ar net būtinos. Toks tikslas buvo ir šiuo atveju – siekta didinti savivaldybės tarybos darbo viešumą mikrofonais fiksuojant ne atskirų tarybos narių pokalbius, o atmosferą ir garsiai pasakytas replikas posėdžių salėje.
Nesusipratimų turbūt būtų išvengta, jei tarybos nariai būtų tiesiogiai ir aiškiai supažindinti su nauja mikrofonų naudojimo tvarka. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nustato reikalavimą informuoti pasirašytinai įrengiant kitą stebėjimo priemonę – vaizdo kameras. Tuo tarpu garso įrašymas kai kuriais atvejais gali būti netgi labiau ribojantis privatumą. Savivaldybės administracija vėliau paaiškino, kad apie pasikeitimus buvo pranešta frakcijos seniūnams. Čia ir glūdi problema – asmens privatumui teikiama antrinė svarba, nusprendžiant jį riboti to tiesiogiai neaptariant su susijusiu žmogumi, privatumas tampa ne esmine teise, o antrinės svarbos technine detale.
Jei tokios problemos kyla aukščiausiame valstybės lygyje, kitur jos dar aštresnės: darbovietėse vaizdo ar garso stebėjimo priemonės įrengiamos darbo drausmei ar klientų aptarnavimo kokybei užtikrinti apskritai nesivarginant informuoti į jų veikimo lauką patenkančius žmones. Palyginus su darbo našumu ir vadybos patogumu pagarba teisei į privatumą apskritai netenka svarbos. O tai rodo sisteminę mūsų vertybių skalės problemą, vertinant vieną iš prigimtinių žmogaus teisių.
Karolis Liutkevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas