Vaiko teisių padėtis Lietuvos stacionariose globos ir ugdymo įstaigose (2006)

30 birželio, 2006

2006 metų birželio 30 dieną spaudos konferencijos metu šešių organizacijų koalicija pristatė tyrimo „Vaiko teisių padėtis Lietuvos stacionariose globos ir ugdymo įstaigose” ataskaitą.

Nuo 2005 m. lapkričio iki 2006 m. balandžio buvo aplankyta 20 Lietuvos įstaigų, dirbančių vaikų globos, priežiūros ir ugdymo srityje: Vėliučionių, Čiobiškio ir Gruzdžių specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai; Vilniaus miesto vaikų pensionas bei Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionas; Vilniaus 3-oji, Rusnės, Žagarės, Mažeikių ir Rudnios specialiosios internatinės mokyklos; Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos Vaikų psichiatrijos skyrius; Švėkšnos sanatorinė mokykla-internatas; Vilniaus ir Kauno Vaiko teisių apsaugos tarnybos bei Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras; Vilniaus miesto pedagoginė psichologinė tarnyba; Vaikų gerovės centras „Pastogė“ Kaune; Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namai Panevėžyje; Kauno apskrities ugdymo ir globos centras; Šiaulių vaikų globos namai.

Vaikų globos ir ugdymo įstaigų sistema atspindi socialinės atskirties filosofiją, pagal kurią vaiko, šeimos, mokyklos problemos sprendžiamos izoliuojant vaiką nuo visuomenės. Stacionariose globos ir ugdymo įstaigose didėja vaikų priklausomybė nuo sistemos, neugdomas jų savarankiškumas. Stinga atsakingų žinybų bendradarbiavimo, iniciatyvos ir pastangų sugrąžinti vaiką į šeimą ir visuomenę iki pilnametystės, o jos sulaukus, ilgas gyvenimas įstaigoje dažniausiai jau yra „užprogramavęs“ nesėkmingą vaiko integraciją į visuomenę.

Pagalbos vaikui, jo šeimai modelis, kai vaikas apgyvendinamas stacionarioje, uždaroje globos ar ugdymo įstaigoje, neatitinka deinstitucionalizacijos, integruoto mokymo ir ugdymo, šiuolaikinės vaiko globos bei vaiko interesų pirmumo principų. Vaiko globa įstaigoje turi būti kraštutinė priemonė, vaikas gali būti apgyvendinamas institucijoje tik išimtinais atvejais ir kai tai neprieštarauja vaiko interesams.