Praėjusią savaitę įsigaliojus tvarkai prekybos centruose, kai visiems, perkantiems alkoholį, privaloma parodyti asmens dokumentą, jau galima pradėti vertinti ir pirmuosius šios akcijos rezultatus – arba šios akcijos socialinį poveikį.
Žmones papiktinusią prievolę net senjorams pateikti asmens dokumentą prekybos centrai motyvavo tuo, jog į alkoholizmo problemos sprendimą nori įtraukti visą visuomenę. Vyresniems žmonėms, anot Lietuvos prekybos įmonių asociacijos atstovo Lauryno Vilimo, neturėtų būti sunku parodyti asmens dokumentą, nes prie tokių reikalavimų jie ir taip įpratę – to prašo ir banke, ir pašte. Jau prasidėjus akcijai, prekybos centrų atstovai komentavo, jog žmonės reaguoja geranoriškai – nesipiktina ir nubėga pasiimti pamirštų dokumentų, tačiau dėl visa ko apsauga prekybos centruose sustiprinta, ji „pasiruošus ir budresnė nei visuomet“.
Socialiniai šios akcijos motyvai nuo pat pradžių kėlė pagrįstų abejonių, tačiau tokie prekybos centrų atstovų komentarai tik dar labiau sustiprina įspūdį, jog kažkas su prekybininkų požiūriu į socialinę atsakomybę yra ne taip.
Vargu, ar kas abejoja, jog ši akcija yra atsakas į konservatyvių politikų ir už blaivybę agituojančių organizacijų siūlomas įstatymų pataisas griežtinti prekybos alkoholiu kontrolę steigiant specializuotas alkoholio parduotuves. Suprantamas prekybos centrų išgąstis ir noras kaip nors sumažinti tokio scenarijaus tikimybę.
Alkoholio kontrolės įstatymas iš tiesų suteikia alkoholinių gėrimų pardavėjams teisę prašyti asmens dokumento visais atvejais, net ir nekylant abejonių dėl amžiaus. Tokia galimybė įstatyme numatyta tiems atvejams, kai įmonė nori apsidrausti nuo ekonominių sankcijų ar ieškinių pardavus alkoholį nepilnamečiams. Tačiau tai ir yra kraštutinė įmonės apsidraudimo priemonė, o ne alkoholio suvartojimo visuomenėje mažinimo būdas, kaip bandoma įtikinti visuomenę.
Kai beveik visi prekybos centrai susitarę ima taikyti tokius apribojimus pirkėjams, ir dar įpakuoja tai kaip „socialinę atsakomybę“, tokią akciją, atsižvelgiant į politinį kontekstą, sunku vertinti kitaip, kaip tik bandymą manipuliuoti visuomene, norint įgyti svertų derybose su įstatymų leidėjais.
Deja, tokiu būdu prekybos centrai tik sustiprino kovotojų su alkoholizmu pasiryžimą įvesti valstybinį prekybos alkoholiu monopolį. Be to, tikėtina, atstūmė tą visuomenės dalį, kuriai nepriimtina valstybinio monopolio idėja, tačiau nepriimtinas ir prievartinis solidarizavimasis su prekybos centrų interesais bei manipuliacijos socialinės atsakomybės sąvoka.
Dėl savo privalomo ir plataus pobūdžio (memorandumą pasirašę prekybos tinklai šalyje užima bent 95 procentų alkoholio prekybos parduotuvėse rinkos) ši akcija faktiškai prilygsta socialinės politikos priemonei, kuri su visuomene suderinta ir išdiskutuota nebuvo. Tai, žinoma, ne prekybos centrų, o politikų užduotis – siūlyti visuomenės interesais paremtas, įrodymais grįstas ir be reikalo žmogaus teisių neribojančias politikos priemones, konsultuojantis su pačia visuomene.
Deja, dalis politikų palaikė tiek pačią akciją, tiek jos pristatymą kaip kovos su alkoholizmu būdą, ir niekaip nesureagavo į pagrįstai visuomenėje kilusį nepasitenkinimą, jog „socialinės politikos“ imasi privatus sektorius. Tai tik sustiprino visuomenėje vyraujantį požiūrį, jog politikai gina ne visų, o įtakingųjų interesus, ir atlieka patarnaujantį vaidmenį pastarųjų atžvilgiu.
Tikroji socialinė atsakomybė prasideda nuo pagarbos žmogaus orumui ir visuomet būna pagrįsta geriausiais žmonių interesais. Deja, būtent to šioje „socialinėje akcijoje“ labiausiai ir pritrūko.
Socialines akcijas organizuoti ir jas tokiomis vadinti derėtų tik tuomet, kai iš tiesų norima išspręsti socialinę, žmonėms rūpimą problemą, netraktuojant visuomenės tik kaip priemonės savo interesams apginti, t.y. pasirenkant būdus, kurie didina, o ne mažina socialinį pasitikėjimą. Tuomet ir apsaugos nuo „socialinės akcijos dalyvių“ – savo pačių pirkėjų – stiprinti nereikės.
Mėta Adutavičiūtė, ŽTSI advokacijos vadovė
