Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas paskelbė baigiamąsias išvadas Lietuvai. Jose komitetas pirmą kartą įvertino, kaip Lietuvai sekasi įgyvendinti JT Neįgaliųjų teisių konvenciją. Šalia valstybės oficialios ataskaitos Komitetui buvo pateikia alternatyvi neįgaliųjų organizacijų parengta ataskaita, prie kurios prisidėjo ir ŽTSI.
Teigiamų pokyčių Komitetas išskyrė vos tris – pagyrė Lietuvą už geresnį visuomenės informavimą apie neįgaliųjų teises, pasiūlymus dėl elektroninio balsavimo ir neįgaliųjų organizacijų įtraukimą rengiant Nacionalinę neįgaliųjų socialinės integracijos programą 2013-2019.
Kritiškų pastabų išvadose kur kas daugiau. Apie jas kalbamės su Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadove Jūrate Guzevičiūte.
Lietuvai pasiūlyta išplėsti teisinę negalios sąvoką. Anot komiteto, šiuo metu ji apima tik žmogaus sutrikimus (angl. impairments), tačiau ne jo aplinką. Koks turėtų būti tinkamas apibrėžimas?
„Neįgaliųjų teisių konvencija yra unikalus dokumentas, kardinaliai keičiantis mūsų požiūrį į negalią. Iki šiol vyravo medicininis požiūris į negalią ir į neįgalų asmenį, kuris kaip pagrindinę problemą įvardindavo patį asmenį ir jo negalią.
Konvencija šį požiūrį keičia į socialinį, kuris akcentuoja, kad žmogaus negalia yra socialiai sukonstruotas reiškinys, kylantis iš socialinės ir fizinės aplinkos ribotumo.
Taigi iš esmės problema egzistuoja ne žmoguje ar jo negalioje, bet nepritaikytoje, kliūčių pilnoje, nedraugiškoje aplinkoje. Pavyzdžiui, jei žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, negali patekti į pastatą, tai problema yra būtent nepritaikytas įėjimas, o ne pats žmogus.
Būtent tai ir kritikavo komitetas, nurodydamas, jog Lietuvoje iki šiol vyrauja tokia negalios sąvoka ir samprata, kuri akcentuoja asmeninius trūkumus (angl. individual impairment), neįtraukiant socialinio ir sąveikinio (angl. relational) negalios elementų, ypač kliūčių, su kuriomis susiduria asmenys su negalia.”
Komitetas išreiškė „gilų susirūpinimą“, kad sąlygų neįgaliesiems nepritaikymas Lietuvoje faktiškai nelaikomas diskriminacija. Ką reiškia sąlygų pritaikymo principas? Kaip jo turėtų būti laikomasi praktikoje?
„Sąvoka „sąlygų pritaikymas“ atsirado įgyvendinant pakitusį požiūrį į pačią negalią. Trumpai tariant, sąlygų pritaikymas (angl. reasonable accomodation) reiškia valstybės pareigą užtikrinti, kad aplinka būtų tokio dizaino ar būtų sudarytos tokios sąlygos, kurios įgalintų asmenis su įvairiausiomis negaliomis naudotis paslaugomis lygiai kaip ir visi kiti.
Pavyzdžiui, sąlygų pritaikymas reiškia tokios transporto sistemos mieste įdiegimą, kuri leistų į troleibusą savarankiškai įlipti ir išlipti visiems asmenims, turintiems judėjimo negalią.
Darbo kontekste, tinkamas sąlygų pritaikymas reiškia tokios aplinkos sukūrimą, kuri įgalintų visus kvalifikuotus darbuotojus vienodai gerai atlikti savo funkcijas. Pavyzdžiui, pareigą įdiegti specialų apšvietimą, kurio gali reikėti epilepsija sergančiam žmogui.
Tokia pareiga, beje, taikoma ne tik valstybės institucijoms, bet ir privatiems darbdaviams.”
Neseniai Lietuvoje įvyko teisinė neveiksnumo reforma. Komitetas ją sukritikavo bei paragino šią reformą „reformuoti“. Kokie jos trūkumai?
„Konvencija numato, jog visi neįgalieji visais atvejais turi teisę būti laikomi teisės subjektais. Taip pat visi neįgalieji turi teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse. Iš esmės tai reiškia, jog tokio dalyko kaip asmens teisinis neveiksnumas negali likti nei teisiniame reglamentavime, nei praktikoje.
Neveiksnumo reforma Lietuvoje tokių naujovių neįtvirtino. Ji pakeitė neveiksnumo institutą, tačiau paliko galimybę asmenį paversti objektu tam tikrose srityse, pavyzdžiui, sveikatos, finansų klausimais, perleidžiant sprendimų teisę asmens globėjui. Tai ir yra esminis reformos trūkumas.
Visgi svarbu pabrėžti ir pozityvųjį reformos elementą – naujai atsiradusį pagalbos priimant sprendimus mechanizmą. Tai yra ta alternatyva, kuri turi būti taikoma vietoje veiksnumo ribojimo ir sprendimų perleidimo globėjui. Šią alternatyvą pilotiniuose projektuose jau išbandė tokios Europos valstybės kaip Latvija, Bulgarija ar Čekija, ir ji puikiai veikia.
Būtent į pagalbą priimant sprendimus kur kas daugiau dėmesio turėtų kreipti valstybės institucijos, organizuodamos švietimą bei kvalifikacijos kėlimo mokymus. Mokymus šiuo klausimu birželio mėnesį vesime ir mes, Žmogaus teisių stebėjimo institutas.”
Neįgaliųjų vaikų atskirtis švietimo sektoriuje – dar viena problema, patraukusi Komiteto dėmesį.
„Iš tiesų švietimo sistema Lietuvoje vargiai prisideda prie vaikų su negalia įtraukimo į visuomenę bei diskriminacijos mažinimo. Vis dar veikia specialiosios mokyklos vaikams su negalia, vaikams su intelekto negalia užkertamas kelias baigti mokyklą, priverstinai juos siunčiant mokytis specialybės.
Mokyklose trūksta ir resursų, ir pastangų sudaryti sąlygas klasėse mokytis įvairias negalias turintiems vaikams. Tokia situacija sukuria prielaidas neįgaliųjų stigmatizavimui, atskirčiai, skurdui bei diskriminacijai.
Be to, tyrimų duomenys rodo, kad kas antram pedagogui būdingos segregacinės nuostatos elgesio ir emocijų sutrikimų turinčių vaikų atžvilgiu, kitaip tariant, pasisakoma už jų ugdymą specialiosiose mokyklose, specialiosiose klasėse ar mokymą namuose, apribojant jų ryšius su bendraamžiais.
Vaikų su negalia įtrauktis, ypatingai jų teisės į švietimą užtikrinimas, yra esminis žingsnis, siekiant neįgaliųjų diskriminacijos mažinimo. Tad reforma šioje srityje yra būtina ir neatidėliotina.“
Sukritikavo dėl žmogaus teisių pažeidimų uždarose institucijose
Komiteto išvadose valstybė griežtai paraginta panaikinti priverstinę hospitalizaciją ir gydymą be žmogaus sutikimo.
Didelį susirūpinimą komitetui sukėlė ir žmogaus teisių pažeidimai uždarose įstaigose – socialinės globos namuose ir psichiatrijos ligoninėse. Rekomenduota imtis smurto ir kitų pažeidimų prevencijos ir užtikrinti, kad uždarose įstaigose laikomi žmonės turėtų realias galimybes pateikti skundą dėl savo teisių pažeidimų.
Sukritikuotas ir dabar vykstantis de-institucionalizacijos procesas, kuomet neįgaliųjų globos įstaigos turėtų būti palaipsniui uždaromos, o vietoje jų teikiamos paslaugos bendruomenėje. Komitetas išreiškė didelį susirūpinimą, kad tokių paslaugų kaip nepriklausomo gyvenimo schemos tiesiog nėra, o suaugę ir vaikai su negalia toliau siunčiami į institucijas.
Pažymėta, jog valstybė nesiima priemonių kovoti su seksualine ir kitokia prievarta prieš vaikus su negalia, tiek institucijose, tiek už jų sienų.
Aplinka ir darbo rinka neprieinama, ne visi neįgalieji turi balsavimo teisę
Lietuva išvadose taip pat sukritikuota dėl neprieinamos fizinės, informacinės ir kitos aplinkos bei paraginta sustabdyti tolesnį Europos Sąjungos fondų naudojimą neprieinamiems pastatams, internetinėms svetainėms ir kitoms erdvėms.
Komitetas taip pat pasiūlė naikinti „darbinio neįgalumo“ sąvoką ir vietoje to užtikrinti geresnę neįgaliųjų integraciją į darbo rinką.
Valstybė paraginta neriboti neįgaliųjų teisės balsuoti rinkimuose. Šiuo metu Konstitucija ir įstatymai neleidžia balsuoti teisinio veiksnumo neturintiems žmonėms. Komitetas rekomendavo šiuos apribojimus naikinti keičiant Konstituciją ir įstatymus ir dėl šios konkrečios rekomendacijos atsiskaityti po metų. Deja, savo balsavimo teise artėjančiuose Seimo rinkimuose visi neįgalieji turbūt nebespės pasinaudoti.
Netinkamas Konvencijos įgyvendinimo koordinavimas ir priežiūra
Komitetas išvadose pabrėžė, kad neįgaliųjų organizacijos ir bendruomenė privalo būti įtraukta į visų su neįgaliaisiais susijusių sprendimų priėmimą.
Griežtai sukritikuota ir netinkama Konvencijos įgyvendinimo priežiūros ir koordinavimo sistema. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neturi pakankamai svertų daryti įtaką kitoms ministerijoms ir institucijoms įgyvendinant konvenciją.
Savo ruožtu Nacionalinė neįgaliųjų taryba, veikianti prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl savo tiesioginio pavaldumo ministerijai negali būti laikoma nepriklausoma priežiūros institucija, todėl turėtų būti pašalinta iš nepriklausomo priežiūros mechanizmo.
Valstybė sukritikuota ir dėl dažno netinkamų ar neįgaliuosius žeminančių žodžių vartojimo ataskaitoje, pavyzdžiui, „disorder“ arba „deaf-mute“.
Parengė: Mėta Adutavičiūtė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovė
