Byla pradėta: 2010 m.
Byla baigta: 2011 m.
Bylos esmė: pareiškėjai, kurios mėnesinės pajamos, išskaičiavus areštuotą turtą, sudarė mažiau negu 40 EUR buvo atsisakyta suteikti nemokamą teisinę pagalbą
Bylos baigtis: atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai buvo pripažintas neteisėtu
Bylos faktai:
Pareiškėja A. A. yra neįgali moteris, išėjusi į laisvę po bausmės atlikimo ir turinti toliau mokėti teismo priteistą žalą. Kiekvieną mėnesį iš gaunamos neįgalumo pašalpos jai buvo išskaičiuojama 85 procentai pajamų, ir pragyvenimui likdavo mažiau nei 40 EUR. Pareiškėja, norėdama kreiptis į teismą dėl priteistos žalos išmokėjimo tvarkos peržiūrėjimo, paprašė Panevėžio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Panevėžio VGTP tarnyba) jai skirti antrinę teisinę pagalbą.
Panevėžio VGTP tarnyba atsisakė jai suteikti 100 procentų nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Savo sprendimą Tarnyba argumentavo 2010 m. sausio 19 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos posėdžio protokolu, kai buvo nutarta „praktikoje taikant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 str. 6 p. objektyvia priežastimi, dėl kurios pareiškėjas negali disponuoti savo lėšomis, nelaikyti antstolių pagal vykdomuosius dokumentus vykdymo išieškojimo iš pareiškėjo gaunamų pajamų.”
Teisminis nagrinėjimas:
Žmogaus teisių stebėjimo institutas, įvertinęs A. A. bylos strateginę reikšmę – tiesioginį poveikį potencialiai dideliam žmonių skaičiui – bei akivaizdų teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą, konsultavo pareiškėją bylinėjimosi proceso metu.
2010 m. A. A. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama pakeisti Panevėžio VGTP tarnybos sprendimą. Panevėžio apygardos teismas nusprendė pareiškėjos naudai, tačiau Panevėžio VGTP tarnyba pateikė apeliacinį skundą.
2011 m. gegužės 2 d. LVAT atmetė Panevėžio VGTP tarnybos apeliacinį skundą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja įrodė, jog ginčo atsiradimo metu dėl objektyvių priežasčių negalėjo visa apimti disponuoti savo turtu ir lėšomis. Teismas pabrėžė, kad „turto arešto aktas pripažįstamas kaip
pakankamas įrodymas pagrįsti aplinkybei, jog asmuo dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti
savo turtu ir lėšomis.”
Bylos dokumentai:
