hrmi-youtube
LT

Teisė į advokatą – teisingo teismo garantas, be kurio dažnai apsieinama

2017 / 11 / 16 Žymos:

„Prisižiūrėjai per daug filmų, čia ne Amerika“ – tokį atsakymą paprašęs susisiekti su jo nurodytu advokatu gavo Filipov Simeonov, kaltintas ir vėliau nuteistas už ginkluotą apiplėšimą ir žmogžudystę Bulgarijoje. Nepaisant to, Europos Žmogaus Teisių Teismas, išnagrinėjęs F. Simeonov skundą, nusprendė, kad byla prieš jį buvo išnagrinėta tinkamai – vėlesnėje stadijoje įtariamajam buvo sudaryta galimybė turėti norimą advokatą ir bendras baudžiamojo proceso prieš F. Simeonov teisingumas nebuvo pažeistas.

Šis pusmečio senumo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas susilaukė kritikos iš žmogaus teisių ir baudžiamosios teisės ekspertų, kaip iš esmės silpninantis teisę į gynybą Europoje. Ar situacija, susiklosčiusi F. Simeonov atveju, būtų priimtina ir kitose Europos Sąjungos valstybėse? Laimei, ne.

Kol Europos Žmogaus Teisių Teisme buvo nagrinėjama F. Simeonov byla, ES įsigaliojo direktyva dėl teisės į advokatą baudžiamosiose bylose, kuri, be kita ko, numato, kad kiekvienas nusikaltimu įtariamas žmogus turi teisę pasimatyti su advokatu dar prieš jį apklausiant policijoje. Tad situacija, į kurią pateko F. Simeonov, ES valstybėse savaime turėtų būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu.

Lietuvoje minėtosios ES direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę sutapo su sprendimu Simeonov byloje – 2017 gegužę. Tiesa, pakeitimų Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksui, perkeliant direktyvos nuostatas, nereikėjo daug – Baudžiamojo proceso kodeksas numato tvirtus teisės į advokatą standartus, kai kurias atvejais, net aukštesnius nei ES direktyva. Pavyzdžiui, skirtingai nei numatyta direktyvoje, Lietuvos baudžiamajame procese teisė į advokatą yra absoliuti ir bet kokie jos ribojimai neleistini.

Žinoma, svarbiausia ne kaip teisės yra išdėstomos teisės aktuose, o kaip jos realiai veikia. Todėl Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2016-2017 m. atlikdamas tyrimą „Prieinamas teisingumas“ tyrė ne tik, kaip ES direktyvos dėl teisės į advokatą nuostatos perkeltos į Lietuvos teisę, bet ir kaip ši teisė užtikrinama praktikoje.

„Kam tas advokatas?“

Baudžiamasis procesas, kai pareiškiami įtarimai padarius nusikaltimą, kiekvienam žmogui yra itin stresinė situacija. Net turinti teisinį išsilavinimą, sudėtinga blaiviai įvertinti savo padėtį ir priimti konstruktyvius sprendimus dėl gynybos. Žmogus, neturintis teisinių žinių, paprastai gali tikėtis suprasti jam pateikiamus įtarimus ir veiksmingai gintis tik padedamas advokato, arba, kaip vadinama Lietuvos baudžiamajame procese, gynėjo. Nepaisant to, ŽTSI atlikto tyrimo metu, analizuojant išnagrinėtas baudžiamąsias bylas, nustatyta, kad daugiau kaip pusė įtariamųjų dar prieš pirmąją apklausą gynėjo atsisako.

Tiksliai atsakyti kodėl, sudėtinga. Teisės aktai reikalauja, tik kad būtų fiksuojamas gynėjo atsisakymo faktas, bet ne aplinkybės ir priežastys. Tad bylų dokumentuose randami tik lakoniški įrašai įtariamojo ranka, kad „advokatas nereikalingas“ arba „ginsiuosi pats“. Baudžiamųjų bylų advokatai, kalbinti tyrimo metu, nurodė, kad gynėjo atsisakoma, nes žmonės neįvertina savo padėties rimtumo, tikisi, kad procesas pasibaigs greičiau, jei nebus įtrauktas advokatas ar nerimaudami, jog neturi pakankamai pinigų advokatui.

Nors pagal Baudžiamojo proceso kodeksą gynėjo įtariamasis gali atsisakyti tik savo iniciatyva, kai kurių advokatų manymu, tokį sprendimą gali lemti ir apklausą atliekančių pareigūnų spaudimas. Vienas tyrime kalbintų advokatų pasidalino savo kliento patirtimi:

„Pareigūnas žmogaus klausia: „Kam tas advokatas? Jau gi esi teistas, jau viską žinai. Ar padėjo tau praeitą kartą advokatas? Ne. Tai ir šįkart niekuo nepadės.“

Nepaisant to, tirtose bylose apklausų rezultatai, priklausomai nuo to, ar jose dalyvavo gynėjas, skyrėsi: neturint gynėjo, įtariamieji padarę įtariamą nusikaltimą visiškai prisipažino 67% atvejų, o gynėjui dalyvaujant – 47%. Skyrėsi ir pačių apklausų trukmė, dalyvaujant gynėjui jos vidutiniškai truko apie 30% ilgiau nei nedalyvaujant (atitinkamai 108 min. ir 78 min.).

Gynybos situacija kiek pagerėja bylai pasiekus teismą – šioje stadijoje gynėjas dalyvavo daugiau kaip 80% tyrime nagrinėtų bylų. Tokią padėtį bent iš dalies lemia tai, kad teisėjai plačiau nei nusikaltimus tiriantys pareigūnai interpretuoja situacijas, kai gynėjo dalyvavimas būtinas, ir net jei kaltinamasis pats nepasirūpina advokatu, nurodo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai jį paskirti. Vis dėlto tinkamai gynybai svarbu ne tik pats advokato dalyvavimo faktas, bet ir tai, kaip jis atlieka savo funkcijas.

Valstybės skirtas gynėjas – nemokamai, bet ir ne be problemų

Valstybės garantuojama teisinė pagalba yra nemokama. Arba pusiau nemokama, jei asmuo turi nedideles pajamas, bet gali padengti pusę jo atstovavimo išlaidų. Valstybės garantuojama teisinė pagalba, šiame kontekste – valstybės finansuojamas advokatas, skiriama, kai baudžiamojo proceso sąžiningumo tikslais nusprendžiama, jog nusikaltimu įtariamam asmeniui būtina profesionali pagalba ginantis. Tai situacijos, kai  įtariamasis laikomas suimtas, jam gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos, arba kai dėl savo savybių, kaip nepilnametystės, lietuvių kalbos nemokėjimo, turimų fizinių ar psichinių sutrikimų, jis negali efektyviai gintis.

Daugumai nepasiturinčių žmonių valstybės garantuojama teisinė pagalba yra vienintelė reali galimybė turėti gynėją. Tyrimo metu analizuotų bylų, kuriose dalyvavo gynėjas, tik 4% atvejų pirmojoje apklausoje dalyvavo privačiai samdytas advokatas, visais kitais atvejais buvo kliaunamasi valstybės skirtu gynėju. Tad daugelio nusikaltimais įtariamų žmonių bylos baigtis priklausys nuo to, kaip savo darbą atliks valstybės skirtas advokatas.

Deja, čia susiduriama su rimta problema – atstovavimo kokybe. Valstybės garantuojamą, tad ir finansuojamą, teisinę pagalbą teikiančių advokatų atlygis yra gerokai mažesnis, nei privačiai samdomų kolegų įkainiai, o darbo krūviai – milžiniški. Advokatui, užsiimančiam vien valstybės finansuojamu atstovavimu, 2014-2016 m. laikotarpiu buvo skirta apie skirtingų 20 bylų kas mėnesį. Pasak pačių teisinę pagalbą teikiančių advokatų, tokiomis sąlygomis jie negali skirti pakankamai laiko įsigilinti į bylos dokumentus, pasitarti su klientu, todėl kenčia jų paslaugų kokybė.

Valstybės skirtų advokatų darbą kritikavo ir kiti tyrime kalbinti specialistai – policijos tyrėjai, prokurorai, teisėjai. Jie išreiškė susirūpinimą, kad neretai pasitaiko atvejų, kai šie advokatai byloje yra itin pasyvūs, neužsiima aktyvia gynyba, o veikiau dalyvauja tik formaliai. Vienas iš tyrime kalbintų prokurorų pabrėžė ryškų valstybės skirtų ir privačiai samdytų advokatų veikimo skirtumą:

„Palyginus, jis yra labai formalus: reikia – pabūsiu, reikia – pasėdėsiu, reikia – pasakysiu. Be abejo, iš kitos pusės, mes džiaugiamės. Jeigu jau samdytas advokatas būna, jis, kaip taisyklė, netgi ir piktnaudžiauja savo teisėmis. Skundžia tą, ką BPK nenumato, o mes privalome atsakinėti.“

Pastaruosius keletą metų auga ir oficialių skundų dėl valstybės skirtų advokatų paslaugų skaičius. Visa tai rodo, jog reikalinga efektyvi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės užtikrinimo sistema. Tam nėra paprastų sprendimų: tiesiog audituojant valstybės finansuojamų advokatų veiklą kyla grėsmė jų veiklos nepriklausomumui, be to taip būtų sukurtos nepateisinamos specialios taisyklės, taikomos tik daliai advokatų. Kita vertus, akivaizdu, kad vien drausminė atsakomybė, kurią periodiškai pritaiko Advokatų taryba, nėra pakankama paslaugų kokybei užtikrinti. Žinoma, vien kontrolė ir sankcijos problemų nepašalins. Sprendimo dalimi turi būti ir darbo sąlygų gerinimas – didėjantis atlygis ir darbo krūvio skirstymas, užtikrinantis galimybę įsigilinti į kiekvieną vedamą bylą.

Bet kokiu atveju, šiuos sprendimus rasti reikės, to reikalauja ir nauji ES teisės aktai, reguliuojantys teisinės pagalbos teikimą, ir elementari pagarba teisei į teisingą teismą, kad prieinama teisinė pagalba nebūtų iliuzinė.

Karolis Liutkevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas

 

Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimas „Prieinamas teisingumas“.


Projektas „Prieinamas teisingumas“ iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisingumo programos lėšomis