hrmi-youtube
LT
Vaikų teisių apsauga ir pagalba šeimai – tarptautinės patirtys ir Lietuvos situacija

Šiuo metu Lietuvoje daug diskutuojama vaikų teisių apsaugos ir pagalbos šeimai klausimu. Verta žinoti, kad Europa ir pasaulis yra daug pasiekę šiuo klausimu. Yra daug valstybių, ir ypač Europoje, kurios nuosekliai ir sėkmingai investuoja į paramą šeimoms ir vaikų teisių apsaugą.

Gerai yra žinoma, kokie sprendimai veikia, ir kokie neveikia. Nereikėtų laužyti tiek daug iečių, jei nuosekliai įgyvendintume Vaiko teisių konvenciją, kitus Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Europos Tarybos dokumentus ir rekomendacijas. Deja, Lietuvoje dažnai tarptautinių rekomendacijų nepaisoma, ir išradinėjami nevykę „lietuviški dviračiai“. Tai  yra  neišmintinga. Būtent dėl to dabar Lietuva atsidūrė  krizėje, kai „pasiklysta tarp trijų medžių“.

Vaikų teisių apsaugos principų įgyvendinimas yra kietas riešutas visoms valstybėms. Apie meilę vaikams kalbėti lengviausia. Bet dažnai apie ją  daug kalba diktatoriai, laikantys vaikus valstybės nuosavybe, arba smurtaujantys tėvai, luošinantys vaiką, kai laiko jį savo nuosavybe ir pagal savo pačių vaikystės patirtis, suvokimą bei įsitikinimus tikisi suformuoti nuolankią ir paklusnią asmenybę.

Ilgą laiką suaugusiųjų pasaulis nenorėjo pripažinti, kad vaikai kenčia nuo suaugusiųjų lytinio, fizinio ir emocinio smurto. Kita klaida buvo galvoti, kad smurtas prieš vaikus vyksta tik akivaizdžių rizikos grupių šeimose. Palaipsniui atsikvošėta ir suvokta, kad vaikai gali patirti smurtą bet kokiose šeimose, taip pat ir tose, kurių fasadas yra apgaulingai gražus.

Tik 1989 metais pasaulis subrendo pripažinti, kad vaikas yra žmogus, ir kad jis turi visas žmogaus teises. Buvo priimta Vaiko teisių konvencija, kurią šiai dienai yra ratifikavusios visos JT narės, išskyrus JAV. Tai, kad JAV iki šiol neratifikavo šios konvencijos, nereiškia, kad šioje valstybėje neginamos vaikų teisės. Tiek federaliniai, tiek valstijų įstatymai numato daug galimybių prižiūrėti, kad būtų apsaugotos vaikų teises. Todėl ir JAV, ir kitose išsivysčiusiose valstybėse užtenka anoniminio skambučio apie tokį įtarimą, kad gerai valstybės remiamos vaikų teisių apsaugos tarnybos galėtų kompetentingai patikrinti, ar toje šeimoje nėra smurtaujama prieš vaiką, ir imtis adekvačių priemonių.

Kokia situacija yra Lietuvoje?

Atgavus nepriklausomybę, buvo nemažai pasiekta, pereinant nuo sovietinės sistemos prie geriausių pasaulio pavyzdžių vaikystės ir šeimos politikoje. Deja, palaipsniui permainoms pradėta priešintis. Šis pasipriešinimas tęsiasi iki šiol. Jau 2007 metais Seimas patvirtino kontraversišką Šeimos politikos koncepciją. Vėliau tapo įprasta ignoruoti JT Vaiko teisių komiteto rekomendacijas arba daryti sprendimus, priešingus šioms rekomendacijoms ir šiuolaikiniams žmogaus teisių ir vaiko teisių principams. Vis dažniau atskiri politikai ir ištisos partijos iškelia tautinėmis vadinamas vertybes virš visuotinių žmogaus teisių principų, ir toks supriešinimas yra viena iš kliūčių Lietuvos valstybės ir visuomenės sveikai raidai.

Sveikintina išimtis – įstatymas, priimtas 2017 vasario 14 dieną, kuriuo buvo uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus.  Tikėtasi, kad priėmus šį istorinės reikšmės įstatymą, Lietuvos valdžia imsis ryžtingai  ir nuosekliai jį įgyvendinti. Juk visiems turėtų būti aišku, kad šis įstatymas priimtas ne tam, kad vaikai būtų atiminėjami iš šeimų (to atiminėjimo būta daug iki šiol, kitaip nebūtų tiek daug globos namuose gyvenančių vaikų), o tam, kad šeimos pagaliau pradėtų gauti kompleksinę pagalbą, kuri padėtų tinkamai auginti vaikus.

Deja, Vyriausybė nelaikė šių priemonių savo prioritetu. Didžiulių permainų našta buvo palikta vienai ministerijai, lyg nebūtų aišku, kad didžiulės spragos yra sveikatos, švietimo ir kitose sistemose. Šį rudenį paaiškėjo, kad vaiko teisių tarnybų veikloje esama trūkumų, ir kad vaikai gali būti paimami iš šeimų, kai tai nėra būtina. Atrodytų, kad dabar tik belieka visiems neabejingiems piliečiams susitelkti ir pareikalauti, kad Vyriausybė pagaliau imtųsi prioritetiškai investuoti į didžiules spragas pagalbos vaikams ir šeimoms sistemose.

Jau ne pirmą kartą politinės dienotvarkės iniciatyvą perėmė politikai ir visuomenės veikėjai, kuriems yra nepriimtina, kad Lietuva nuosekliai laikytųsi šiuolaikinių žmogaus teisių principų – ar tai būtų vaikų, moterų, ar kai kurių pažeidžiamų grupių teisės. Prasidėjo pamatinių vaiko teisių principų kompromitavimo ir piliečių klaidinimo akcijos, raginant atšaukti politinį sprendimą, kuriuo Lietuvoje buvo uždrausta smurtauti prieš vaikus.

Nebe pirmą kartą tokiais svarbiais momentais Lietuvoje nugali populistiniai sprendimai, kurie yra žalingi valstybės ir visuomenės sveikai raidai. Panašias situacijas stebėjome Rinau byloje, Garliavos istorijoje, ir dabar vėl matome, kaip brangiai gali kainuoti valdžios blaškymasis ir pataikavimas pigaus populiarumo siekiantiems politikams ir neatsakingiems paniką sėjantiems visuomenės bei žiniasklaidos atstovams.

Nerimą keliantys Lietuvos situacijos ypatumai

Pirma, smurtą prieš vaikus siūloma rūšiuoti, draudžiant stiprų, ir leidžiant, taigi skatinant, nežymų smurtą.

Antra, šeimas dažnai siūloma rūšiuoti į „blogas“ ir „geras“, iš pirmųjų atiminėjant vaikus, o antrosioms leidžiant elgtis pagal jų įsitikinimus ir dozuojant smurtą prieš vaikus.

Trečia, piktinamasi „skundikais” – žmonėmis, kurie praneša apie įtariamą smurtą prieš vaiką. Turime didžiuotis pilietiškai nusiteikusiais žmonėmis, kurie netoleruoja smurto ir praneša apie jį. Visi turime taip elgtis. Tai ne toks pats skundimas, kaip buvo vežant žmones į Sibirą. Laikas būtų išmokti atskirti nepalyginamus reiškinius.

Taip pat eskaluojamos juodosios technologijos ir sąmokslo teorijos, kuriomis Lietuvos piliečiai bauginami ir dezinformuojami. Demonizuojamos šiaurės ir vakarų Europos valstybės (ypač Norvegija), kuriose neva grobiami vaikai, kuriamos absurdiškos istorijos apie pasiryžusių būti vaikų globėjais didelius pelnus, kompromituojamos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, supriešinama vaikų teisių apsauga ir parama šeimai. Taip kuriama totalaus nepasitikėjimo atmosfera, kurioje gali būti suparalyžiuotos bet kokios veiksmingos permainos. Turėtume žinoti, kur sukurta didžioji dalis šių sąmokslo teorijų, kurių tikslas įtikinti rytų ir vidurio Europos valstybių piliečius apie pavojų, neva atsėlinantį iš demokratinės Europos, kuri „sugriaus jūsų šeimas, pagrobs ir tvirkins jūsų vaikus”. Tenka apgailestauti, kad nemažai Lietuvos piliečių patiki absurdiškomis sąmokslo teorijomis.

Jei  nepatinka Norvegijos modelis, turime žinoti, kad  visų sėkminga ekonomine ir socialine raida pasižyminčių valstybių (Šiaurės šalys, vakarų ir pietų Europos valstybės, Kanada, JAV, Australija, N. Zelandija) vaikų teisių apsaugos praktikos yra iš esmės panašios ir turi gerai veikiančius mechanizmus tiek šeimoms padėti, tiek esant reikalui vaikus apgyvendinti globėjų šeimose. Lietuvai dar reikia stipriai padirbėti, kad priartėtume prie šių valstybių pasiekimų. Todėl visišku nesusipratimu laikytinas kai kurių Lietuvos politikų aiškinimas, kad Lietuva nesirems kitų valstybių patirtimi. Dar didesnę klaidą daro tie, kurie tvirtina, kad Lietuvos šeimoms esą nebūdingas polinkis smurtauti, ir kad vaikų teisių apsaugos tarnybos neturėtų kištis į tai, kaip šeimose auklėjami vaikai. Prieš vaikus smurtaujama visame pasaulyje, labai dažnai tai vyksta šeimose, ir nebūtinai išoriškai „blogose“. Lietuva čia jokia išimtis, ir neturėtume užsiimti saviapgaule.

Didelė susikaupusių problemų dalis yra dėl to, kad Lietuvoje neplėtojamos veiksmingos bendruomeninės paslaugos vaikams su raidos, elgesio, emocijų sutrikimais ir jų šeimoms. Iki šiol šeimos, turinčios tokį vaiką, tegali tikėtis psichotropinių vaistų, kurie pasiūlomi arba jų vaikui, arba patiems tėvams, kai jie pervargsta. Deja, iki šiol valdžia delsia užpildyti šią grėsmingą spragą. Seimas ir Vyriausybė turi įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją kuo skubiau imtis priemonių, kad būtų nutraukta šiuos sutrikimus turinčių vaikų ir juos auginančių šeimų diskriminacija Lietuvoje.

Šį nerimą keliančių ženklų sąrašą galima būtų tęsti. Bendras vardiklis – Lietuva nėra atlikusi namų darbų vaikystės ir šeimos politikoje. Sprendimai arba nedaromi, arba daromi tokie, kurie prieštarauja tarptautinėms rekomendacijoms.

Seimas ir Vyriausybė turi prisiimti atsakomybę už didžiules spragas kompleksinės pagalbos šeimai ir vaikų teisių apsaugos srityse ir skirti ypatingą dėmesį bei reikiamas lėšas prevencinių paslaugų plėtrai mažiausiai trijuose sektoriuose – socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos ir švietimo. Visi šie sektoriai privalo atlikti būtinus darbus, kad būtų užpildytos didelės spragos, dėl kurių vienodai kenčia ir vaikai, ir tėvai.

Būtų didžiulė klaida, jei būtų iš esmės keičiamos arba atšaukiamos smurtą draudžiančios įstatymo nuostatos

Šiuo metu nemažai piliečių reiškia nepasitenkinimą, kad „vaikų nemušimo“ įstatymas esąs netinkamas. Yra reikalaujančių jį atšaukti arba stipriai pakeisti. Tai būtų klaidingas sprendimas. Svarbu suvokti, kokios yra tokio nepasitenkinimo priežastys, jei norime pasiekti, kad Lietuvoje būtų tinkamai apsaugotos vaikų teisės ir kad šeimos, auginančios vaikus, gautų reikalingą paramą ir paslaugas.

Įtampa dėl „vaikų nemušimo“ įstatymo ir jo įgyvendinimo šįkart kilo po konkretaus vaiko paėmimo iš šeimos atvejo. Bet turime suvokti, kad įtampa vaikų teisių apsaugos srityje nėra koks nors neįprastas ar atsitiktinis dalykas. Šios įtampos esama ir kitur pasaulyje, ir tai visų pirma susiję su skirtingų idėjų kova.

Lietuva iki šiol nesugeba pasirinkti, kuriuo keliu ji pasuks. ŽTSI siūlo Seimui ir Vyriausybei nustoti blaškytis ir pradėti nuosekliai ir ryžtingai įgyvendinti JT Vaiko teisių konvenciją, JT Vaiko teisių komiteto rekomendacijas, Europos sąjungos ir Europos Tarybos rekomendacijas vaikų teisių ir šeimos politikos srityje. Tai per keletą metų padės išspręsti daug problemų. Kitas kelias būtų ignoruoti, kaip iki šiol, šias rekomendacijas, išradinėti nevykusius „lietuviškus dviračius„, pataikauti sąmokslo teorijų kurstytojams ir tai visuomenės daliai, kuri iki šiol yra priklausoma nuo smurto tradicijų. Trečio kelio tiesiog nėra. Belieka palinkėti mums visiems ir visų pirma Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariams, kad bus pasirinktas pirmasis, sėkmingai šias problemas sprendžiančių valstybių jau pasirinktas kelias.

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius


Plačiau >
Ar vaikai vėl taps suaugusiųjų baimių įkaitais?

Lietuvos visuomenės tolerancija smurtui išlieka aukšta – nors pasirodo vis daugiau susirūpinimą keliančių istorijų dėl mūsų visuomenės polinkio į smurtinį elgesį, nepagarbą vienas kitam, agresiją – atsisakyti smurtinių elgsenų, taip pat ir vaiko auklėjime, mums vis dar per sunku.

Tačiau jei norime auginti vaikus sveikais, brandžiais, atsakingais, save ir kitus gerbiančiais piliečiais ir pagaliau atsikratyti agresyvios visuomenės, kokia esame šiandien, etiketės, turime pagaliau įteisinti visišką bet kokio smurto prieš vaikus netoleravimą.

Tai pasakytina ir apie tas smurto formas, kurios visuomenėje yra suvokiamos kaip „lengvos“, „nekenksmingos“ ir „tinkamos tam tikroms situacijoms“.

Kodėl fizinių bausmių draudimas įstatymuose toks svarbus?

Fizinės bausmės yra toks pats smurtas kaip ir bet kokia kita smurto forma. Kai nesutariame su suaugusiuoju, pykstame ant jo ar nerandame argumentų konflikte, negalime jam pliaukštelėti ar nestipriai suduoti, nes tai pažeidžia asmens orumą ir yra draudžiama įstatymais.

Vaikai turi tokią pat teisę būti apsaugoti nuo smurto kaip ir suaugusieji. Kuo labiau visuomenė toleruoja „lengvas“ smurto prieš vaikus formas, tuo didesnė grėsmė, kad palaipsniui didės tolerancija ir „stipresnėms“, žiauresnėms vaiko išnaudojimo formoms.

Auklėjimo tikslų galima pasiekti netaikant smurtinių disciplinos būdų. Pozityviai auklėjami vaikai auga sveiki ir pasitikintys savimi. Tokie vaikai geriau sutaria su kitais. Jie turi mažiau destruktyvaus, smurtinio, agresyvaus elgesio savęs ir kitų atžvilgiu. Turi mažiau emocinių problemų – jie moka žodžiais įvardinti tai, ką jaučia, kokius rūpesčius turi, kuo džiaugiasi, o dėl ko liūdi ar ko bijo.

Pozityvus auklėjimas padeda vaikams tapti pozityviais suaugusiais. Tėvai, kurie išmoksta pozityvių, nesmurtinių auklėjimo būdų, yra laimingesni, patiria mažiau streso. Jie mažiau konfliktuoja su šeimos nariais, labiau pasitiki savo kaip tėvų jėgomis ir nuosekliau siekia savo auklėjimo tikslų. Jie yra vaiko draugai, patarėjai ir ugdytojai, o ne vaiką skriaudžiantys asmenys.

Ar Lietuvos įstatymuose smurto prieš vaikus draudimas yra nepakankamas?

Lietuvos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra uždraustas smurtas prieš vaikus, žiaurus elgesys su vaikais ir bet koks vaikų išnaudojimas. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kuri Lietuvos yra ratifikuota, o jos nuostatos įtvirtintos šalies įstatymuose, taip pat draudžia smurtą prieš vaikus. Tačiau fizinės bausmės vis dar yra suvokiamos ne kaip smurtas ir vaiko teisių pažeidimas, o kaip „priimtina bausmė“, „tinkama auklėjimo priemonė“, „vienintelė galimybė sudrausminti vaiką“.

Aiškus įvardijimas nacionaliniuose įstatymuose, kad bet koks smurtas prieš vaikus, taip pat ir tradiciškai pateisinamos jo formos, yra nepriimtinas ir netoleruotinas leidžia apsaugoti vaikus nuo žiauraus ir netinkamo elgesio.

Tai leidžia panaikinti visus pasiteisinimus ar gynybos argumentus, kodėl fizinės bausmės yra reikalingos. Kai įstatyme yra aiškiai įvardinta, kad net lengvas „pliaukštelėjimas“ ar „tekštelėjimas“ vaikui yra tiek pat nepriimtinas kaip ir toks elgesys suaugusiojo asmens atžvilgiu, tai apsaugo vaikus nuo žiauraus elgesio su jais ir mažina bendrą visuomenės toleranciją smurtui.

Fizinių bausmių draudimas neturi apsiriboti vien bausmes draudžiančia nuostata nacionaliniuose įstatymuose. Kartu būtinas intensyvus darbas mokant visuomenę atskirti žalojantį vaiką elgesį nuo nežalojančio, suvokti fizinių bausmių žalą vaiko asmenybei ir mokytis priimtinų, pozityvių vaiko auklėjimo būdų. Taip pat turi būti užtikrintos pakankamos investicijos į paslaugas, pagalbą ir paramą visoms šeimoms, auginančioms vaikus.

Ar įstatymu siekiama kuo daugiau vaikų atimti iš jų tėvų, o tėvus – bausti?

Tikrai ne – palankiausia aplinka vaikui augti yra jo biologinė šeima. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija akcentuoja svarbiausią tėvų vaidmenį auginant vaikus ir valstybės atsakomybę suteikti tėvams visą būtiną pagalbą, paramą ir paslaugas, kad tėvai galėtų tinkamai rūpintis vaiku ir užtikrinti jo poreikių tenkinimą.

Vaiko išėmimas iš šeimos dėl tokių priežasčių kaip šeimos skurdas, negebėjimas tenkinti vaiko poreikių dėl nuo šeimos nepriklausančių sąlygų ar aplinkybių – yra vaiko teisių pažeidimas. Vaiko išėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, taikoma tik tuo atveju, kai vaiko gyvybei ir (ar) sveikatai egzistuoja realus pavojus ar yra įrodytas ilgalaikis neigiamas poveikis vaiko raidai.

Vykdant Lietuvoje deinstitucionalizacijos procesą, poreikis didinti investicijas į VISAS šeimas ir plėtoti laiku ir kuo arčiau šeimos prieinamą pagalbą dar labiau auga. Šio proceso tikslas – ne didinti vaikų skaičių globos ir įvaikinimo sistemoje, o kaip tik kuo daugiau vaikų išlaikyti jų biologinėse šeimose, kuriant veiksmingą vaiko ir šeimos gerovės sistemą, gebančią laiku, lanksčiai ir efektyviai reaguoti į šeimoje atsirandančius pagalbos, paramos ar paslaugų poreikius, ir suteikti atitinkamą pagalbą, paramą ar paslaugas bet kuriai šeimai ir joje augantiems vaikams. Todėl ir fizinių bausmių draudimo siekis – padėti tėvams auginti vaiką taikant saugius, jo sveikatos, raidos ir asmenybės nežalojančius metodus.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra apibrėžtos sankcijos, taikomos tais atvejais, kai prieš vaiką yra įvykdomi smurtiniai nusikaltimai. Fizinių bausmių draudimas su tokiais nusikaltimais nėra susijęs – todėl tėvams skiriamos priemonės šiuo atveju turi būti tokios, kurios padės mokytis tinkamai auklėti ir ugdyti vaiką, taikant pozityvios disciplinos priemones. Todėl fizinių bausmių draudimas veda ne į tėvų baudimą, o į prieinamos pagalbos ir paslaugų plėtrą ir stiprinimą – tai pozityvios tėvystės mokymai, mediacijos paslaugos, psichologinės konsultacijos, ir kita pagalba šeimai, kuri turi būti nuolatinė, nuosekli, o ne fragmentiška ir ne visada lengvai prieinama kaip šiuo metu.

Bet smurto prieš vaikus statistika nėra tokia baisi…

Viešoje erdvėje diskutuojama, kad 2015 m. užregistruoti „tik“ 1669 smurtavimo prieš vaikus atvejai, kas nesudaro net pusės procento nuo bendro šalies vaikų skaičiaus. Tačiau statistiniai skaičiai atspindi tik atskleistus ir užfiksuotus smurto prieš vaikus atvejus, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Visi kiti atvejai, kurie nėra užfiksuoti atitinkamų tarnybų, paprasčiausiai „neegzistuoja“.

Iš nevyriausybinių organizacijų praktinio darbo žinomi tokie atvejai, kai pvz., vaikas yra nuolat mušamas šeimos nario, apie tokį elgesį vaikas yra papasakojęs vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistams, tačiau šis atvejis niekur nefiksuotas ir apie jį nėra pranešta jokioms kitoms tarnyboms, kadangi nėra galimybių suteikti vaikui realios pagalbos. Toks ir daugybė panašių atvejų į oficialią statistiką nepatenka.

Daugelis vaikų apie patiriamą smurtą šeimoje apskritai niekam nepasakoja, nes yra įbauginti, bijo prarasti ar įskaudinti artimuosius ar paprasčiausiai netiki, kad kažkas gali jiems padėti. Todėl Lietuva turi kurti tokią teisinę sistemą, kuri pagaliau pripažintų vaiką kaip asmenybę, o ne suaugusiojo valios nuosavybę, ir gerbtų vaiką tiek pat, kiek suaugusįjį asmenį.

Viešoje erdvėje kalbama ir apie tai, kad smurtu siūloma laikyti vaiko nepriežiūrą, t.y., nepakankamą pagrindinių vaiko fizinių, socialinių poreikių tenkinimą ar netenkinimą, kuris kelia grėsmę vaiko orumui. Nurodoma, kad toks apibrėžimas kelia grėsmę daugiau nei pusei visų Lietuvos šeimų, kurios dėl sudėtingos šalies ekonominės situacijos, prastai sprendžiamų socialinių problemų (tokių kaip skurdas, bedarbystė, nepakankamai išplėtotos paslaugos ir pagalba šeimoms, kt.) neturi galimybių suteikti vaikams to, kas geriausia.

Šiuo atveju svarbu pabrėžti tai, kad tokia nuostata neįtvirtina reikalavimo tėvams vaikus ugdyti prabangoje – nuostatos tikslas yra apsaugoti vaikus nuo tyčinio žalingo elgesio, kai vaiko poreikiai piktybiškai ignoruojami. Kaip jau buvo minėta aukščiau, kitais atvejais, kai šeima negali patenkinti vaiko poreikių dėl sunkių materialinių sąlygų ar panašių, nuo šeimos nepriklausančių aplinkybių, šeima turi gauti visą būtiną pagalbą, paramą ir paslaugas, kad vaiko poreikius galėtų tenkinti tinkamai, neišimant vaiko iš šeimos.

Kurios šalys yra uždraudusios fizinių bausmių taikymą šeimoje nacionaliniuose įstatymuose?

Šiandieną tokių šalių jau yra 51, iš kurių 29 yra Europos šalys. Tarp jų yra tokios šalys kaip: Estija (2014), Lenkija (2010), Rumunija (2004), Ukraina (2004), Islandija (2003), Vokietija (2000), Latvija (1998), Danija (1997), Suomija (1983), Švedija (1979) ir kitos šalys.

Daugiau informacijos:
Paramos vaikams centras
Aušra Kurienė, +370 611 43 567
Ieva Daniūnaitė, +370 611 43 567
Koalicijai pirmininkaujanti organizacija
„Žiburio“ labdaros ir paramos fondas
Kristina Stepanova, +370 610 43 648
______________________________________________
Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises” – tai 13 nevyriausybinių organizacijų vienijanti koalicija, kurios misija yra skatinti tinkamą visų vaikų teisių įgyvendinimą ir apsaugą.
Vizija – valstybė, kurioje kiekvienas vaikas turi lygias galimybes pilnai naudotis visomis savo teisėmis.
Koalicija vienija šias nevyriausybines organizacijas:
1. Žmogaus teisių stebėjimo institutas
2. Labdaros paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“
3. „Žiburio“ labdaros ir paramos fondas
4. Viešoji įstaiga „Paramos vaikams centras“
5. Viešoji įstaiga „Psichikos sveikatos perspektyvos“
6. Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“
7. Viešoji įstaiga „Vaikų linija“
8. Asociacija „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“
9. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“
10. Viešoji įstaiga „Šeimos santykių institutas“
11. Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“
12. Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“
13. Viešoji įstaiga „Vaiko labui“


Plačiau >
ŽTSI dalyvauja JT Visuotinės periodinės apžvalgos procese

ŽTSI kartu su organizacija „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ ir Lygių galimybių plėtros centru pateikė komentarus ir informaciją Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybai dėl žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje.

Savo pateiktoje informacijoje, kuri remiasi organizacijų atliekama stebėsena, tyrimais bei bylų analize, yra akcentuojami pasiekimai ir išliekančios problemos tokiose srityse kaip smurtas šeimoje ir smurtas lyties pagrindu, prekyba žmonėmis, vaikų, nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų ar tapusių tokių veikų liudytojais padėtis, vaiko teisė į saugą aplinką, perėjimo nuo institucinės prie šeiminės globos procesas, teisinio veiksnumo reforma, bei Nacionalinės žmogaus teisių institucijos steigimas.

2016 m. lapkričio mėnesį JT Žmogaus teisių taryba svarstys antrąją Lietuvos valstybės ataskaitą visuotinės periodinės apžvalgos (angl. Universal Periodic Review) mechanizmo rėmuose. Visuotinė periodinė apžvalga – tai unikali procedūra, kurios metu JT Žmogaus teisių taryba, atsakinga už visuotinės pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms skatinimą, kas ketverius metus apžvelgia žmogaus teisių situaciją visose 193 JT valstybėse narėse.

Rekomendacijų antrajai Lietuvos ataskaitai tikimąsi sulaukti 2016 metų pabaigoje.


Plačiau >
Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2013-2014 Apžvalga

Pristatome jau aštuntąją žmogaus teisių situacijos Lietuvoje apžvalgą Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2013-2014.  Apžvalgoje analizuojame pastarųjų metų politines, teisines ir socialines tendencijas užtikrinant žmogaus teises Lietuvoje.

Šių metų apžvalgą rengė net 20 teisės, sociologijos, kriminologijos ekspertų bei tiesiogiai su pažeidžiamomis grupėmis dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovų, nagrinėjusių tokias temas kaip smurtas artimoje aplinkoje, vaiko teisių apsauga, globos įstaigų reforma, sąlygos laisvės atėmimo įstaigose, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų teisių apsauga, žmonių su negalia padėtis, prekyba žmonėmis, žodžio ir religijos laisvė, privatumo apsauga, ir kitas.

Apžvalga yra parengta lietuvių ir anglų kalbomis.


Plačiau >
Vaiko teisių apsaugos įstatymo projekte trūksta dėmesio vaikui

Naujasis vaiko teisių apsaugos įstatymo projektas įveda svarbių naujovių, tačiau jo nuostatas dar reikėtų tobulinti – teigiama neformalios NVO koalicijos „Už vaiko teises“ pateiktose pastabose.

13 organizacijų vienijanti koalicija pateikė pastabas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui, kuriose siūlo tikslinti smurto prieš vaikus apibrėžimą, gerinti negalią turinčių vaikų, nelydimų nepilnamečių ir prieglobsčio prašytojų apsaugą, išplėsti draudžiamos diskriminacijos sąvoką.

Koalicija siūlo tobulinti ir pagalbos krizę išgyvenančiai šeimai bei vaikui teikimo, vaiko globos nustatymo tvarką, įtvirtinti aiškius sprendimų priėmimo terminus. Pastabose taip pat pažymima, kad pagalbos planas turi būti sudaromas ne tik šeimai, bet ir individualiai vaikui, kai vaiko teisių pažeidimai nesusiję su šeimos išgyvenama krize, pavyzdžiui, vaikas patyrė seksualinę prievartą.

Šiuo metu įstatymo projektas svarstomas Seimo komitetuose. Birželio 3 d. svarstymas numatytas Žmogaus teisių komitete.

Neformali koalicija „Už vaiko teises“ įsikūrė 2013 m. siekiant proveržio vaiko teisių apsaugos srityje. ŽTSI yra koalicijos steigiamasis narys.


Plačiau >
Vyriausybė turi kuo skubiau pasirūpinti vaikų saugumu

Daugiau kaip dvidešimt vaikų teisėmis ir psichikos sveikata besirūpinančių organizacijų bei šioje srityje dirbančių ekspertų kreipėsi į Vyriausybę, kviesdami atsitokėti ir suvokti vaikų socializacijos proceso Lietuvoje nesėkmę.

Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre tik ledkalnio viršūnė – tokių ar panašių centrų Lietuvoje yra dešimtys. Švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos sistemose dirbančių valdininkų neveiksnumas, biurokratiškas atsirašinėjimas ir Europos Sąjungos pinigų švaistymas šioje srityje peržengė bet kokias padorumo ribas.

Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises“ bei Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Psichikos sveikata 2030“ reikalauja, kad Vyriausybė nedelsiant organizuotų skubų ekspertų, atsakingų institucijų ir savivaldos atstovų bei nevyriausybinių organizacijų pasitarimą.

“Valdžia ir visuomenė susirūpina tik paviešinus tokius atvejus kaip Švėkšnos, tačiau tokiose įstaigose gyvenantys vaikai kasdien yra pasmerkti pavojui. Būtina peržiūrėti Europos Sąjungos struktūrinės paramos 2014-2020 metams priemones ir panaudoti jas kuriant trūkstamų psichosocialinės reabilitacijos ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vaikams infrastruktūrą Lietuvoje, o ne negalintiems apsiginti vaikams „gerinti“ esamus „rezervatus“: kūdikių namus, vaikų globos namus, socializacijos centrus, specialiojo ugdymo centrus”, teigiama pareiškime.

Užuot plėtojus naujas paslaugas bendruomenėje, Europos Sąjungos struktūrinė parama – milijonai Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų eurų – daugelį pastarųjų metų keliavo į neefektyvias ir vaiko teises pažeidžiančias institucijas remonto darbams, sienų sutvirtinimui, kurių tikslas – atskirti šiuos vaikus nuo visuomenės imituojant jų socializaciją, gydymą ar globą. Nekeičiant ydingos sistemos, šios investicijos dar labiau įtvirtino tokių įstaigų tvarumą mūsų šalyje. Turime ryžtingai nutraukti investicijas į tokio tipo institucijas, jas uždaryti, o vietoje jų pagaliau išdrįsti kurti ir plėtoti reikalingą pagalbą bendruomenėje.

Nevyriausybinių organizacijų atstovai konstatuoja, kad Lietuvos vaiko gerovės politika yra neveiksminga, nenuosekli ir neatitinka geriausių vaiko interesų. Gyvybiškai trūksta koordinuotų ir veiksmingų pastangų, kad vaikai Lietuvoje jaustųsi saugūs, reikalingi, mylimi, ir gautų tokią pagalbą, kokios labiausiai reikia.


Plačiau >
Effective Use of Social Media for Promotion of Human Rights in Lithuania (completed)


The purpose of the project is to launch two social-media campaigns tackling pressing human rights issues in Lithuania – ineffective child care reform and a crackdown on reproductive rights.


 

Project period 2015 01 01 – 2015 12 31
Project snapshot  11401546_1662365987332476_7702330700830125944_n
Achievements

 

1. The social media campaign “Country without Orphanages” reached the total audience of 1.135.966 people (over 30% of Lithuanian population). In June, we submitted a petition to the Government with 4184 signatures supporting the reform of large residential care institutions.

2. The built a strong network of supporters, including HE the President of the Republic of Lithuania, high-standing officials and media persons, speaking out on behalf of the child care reform.

3. With our sexual and reproductive rights campaign aimed at teenage youth we reached an audience of more than 220.000 people. During the campaign, we mobilized pro- sexual rights community for joint actions to pressure the government to introduce sexual education in schools.

We are grateful for the financial support to  komisija

Plačiau >
Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2011-2012 Apžvalga

Žmogaus teisių stebėjimo institutas visuomenei pristatė jau septintąją žmogaus teisių Lietuvoje apžvalgą – vienintelę tokio pobūdžio išsamią ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje 2011-2012 metais. Visą apžvalgos „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2011-2012“ tekstą rasite čia.

Žmogaus teisės Lietuvoje niekada nebuvo valstybės politikos prioritetas. Kilus ekonominei krizei 2008 m., žmogaus teisių klausimai apskritai buvo išstumti iš politinės darbotvarkės. Apžvelgiant 2011-2012 m. laikotarpį, esminių pokyčių nematyti – valstybė vis dar neturi vieningai ir strategiškai formuojamos žmogaus teisių politikos. Įstatymų leidybos iniciatyvos siūlomos nevertinant jų poveikio žmogaus teisių apsaugai, o kai kurios iš jų netgi pamina pamatinius žmogaus teisių principus.

Šiame leidinyje pateikiame nepriklausomų žmogaus teisių ekspertų įžvalgas apie žmogaus teisių įgyvendinimą Lietuvoje 2011-2012 metais. Tai jau septintoji išsami žmogaus teisių padėties Lietuvoje ataskaita.

Dėkojame apžvalgos leidybą parėmusiai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.


Plačiau >
Dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo

2013 m. birželio 12 d. ŽTSI pasiūlymai Socialinės pasaugos ir darbo ministerijai dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto tobulinimo.


Plačiau >
Alternatyvi ataskaita JT Vaiko teisių komitetui 2012

2012 m. rugpjūčio mėnesį neformali nevyriausybinių organizacijų grupė pateikė Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetui alternatyvią ataskaitą apie vaiko teisių padėtį Lietuvoje. Alternatyvi ataskaita bus svarstoma JT Vaiko teisių komiteto išankstinėje sesijoje 2012 spalio 4-8 d. Ženevoje. Lietuvos vyriausybės 3 ir 4-osios periodinių ataskaitų svarstymas numatytas 2013 metais 63-iosios sesijos metu.

Nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų, aktyviai dirbančių žmogaus teisių ir vaikų teisių įgyvendinimo srityje, parengtoje alternatyvioje ataskaitoje aptariamos svarbiausios pastarųjų metų vaiko teisių apsaugos Lietuvoje problemos ir pateikiamos konkrečios rekomendacijos, kaip reikėtų esamas spragas užpildyti bei pagerinti veikiančią sistemą.

Nepaisant visų investicijų ir didelių pasiekimų sveikatos ir socialinės apsaugos srityse per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, šiuo metu šalyje itin trūksta politinės valios ir sisteminių sprendimų, kurie padėtų tinkamai įgyvendinti JT Vaiko teisių konvenciją Lietuvoje. Pagrindinės problemos – stipri ir nelanksti institucinės vaikų ir neįgaliųjų globos sistema, kurią atsisakoma peržiūrėti ir keisti iš esmės; nepakankamai efektyvi socialinės paramos sistema šeimoms, kuri neužtikrina reikalingos pagalbos ir diskriminuoja pažeidžiamus vaikus; oficialių tarpžinybinių mechanizmų, kurie užtikrintų sklandų vaikų globos organizavimą, draugiškus vaikams ir jų apsauga besirūpinančius teisinius procesus, pagalbą smurto aukoms, kompleksinę pagalbą kvaišalus vartojantiems jauniems žmonėms, nebuvimas; tinkamos ir prieinamos pagalbos neįgaliems vaikams trūkumas; seksualinio švietimo ir konfidencialių paslaugų jaunimui nebuvimas.

Alternatyvioje ataskaitoje pateikiamas komentaras ir apie susirūpinimą sukėlusį Vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, parengtą 2012 m. liepos mėnesį. Naujojo įstatymo projekte vaikas traktuojamas ne kaip aktyvus savo prigimtinių teisių turėtojas, bet kaip objektas. Vaiko teisių apsauga susiaurinama iki vaiko apsaugos, skiriant dėmesį tik socialinės rizikos grupės šeimų vaikams.

Nevyriausybinės organizacijos skatina vyriausybę skirti daugiau dėmesio vaiko teisių apsaugai, tobulinti dabar veikiantį Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymą, teisiškai užkirsti kelią visų rūšių smurtui prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes, vystyti alternatyvios vaikų globos galimybes, įtvirtinti oficialius pagalbos nukentėjusiems nuo smurto mechanizmus, iškelti vaikų psichinės gerovės klausimą kaip prioritetinį sveikatos apsaugos sistemoje, kurti draugiškas teisines, reprodukcinės sveikatos ir seksualinio švietimo paslaugas vaikams ir jaunimui.

Alternatyvią ataskaitą parengė Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Globali iniciatyva psichiatrijoje, SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, Paramos vaikams centras, Lietuvos mokinių parlamentas, Vaikų linija, Eurazijos žalos mažinimo tinklas, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis”, Koalicija “Galiu gyventi”, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, Prieraišiosios tėvystės centras.

JT Vaiko teisių komiteto 2013 m. spalio 4 d. išvadas Lietuvai anglų kalba rasite čia.


Plačiau >
Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2009-2010 Apžvalga

2011 m. gegužės 26 d. Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė tradicinį nepriklausomą žmogaus teisių situacijos Lietuvoje vertinimą Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2009-2010: Apžvalga, parengtą remiantis tyrimais, valstybės institucijų, tarptautinių tarpvalstybinių bei nevyriausybinių organizacijų išvadomis, ekspertų konsultacijomis bei žiniasklaidos monitoringo duomenimis.

„Pristatydami praeitą žmogaus teisių padėties apžvalgą, konstatavome žmogaus teisių padėties smukimą nuo įstojimo į Europos Sąjungą. Prieš dvejus metus pabrėžėme tiesioginį ryšį tarp nerimą keliančių emigracijos mastų bei užsienio investicijų stokos ir nepatenkinamos žmogaus teisių padėties Lietuvoje. Raginome išplėsti politinės darbotvarkės žmogiškąjį matmenį, nes neatsižvelgiant į klestėjimo ar nuosmukio laikmetį, joje dominuoja nebrandžiai demokratijai būdingas požiūris, kad sėkminga ekonominė šalies raida nulems žmogaus teisių padėties gerėjimą, daugelio laikomą antraeiliu klausimu,“ teigia ŽTSI direktorius Henrikas Mickevičius.

Viešasis diskursas ir politinė pastarųjų metų praktika parodė, kad Instituto raginimai nebuvo išgirsti. Žmogaus teisių būklė Lietuvoje toliau blogėjo, o populiarus pokštas apie masinę evakuaciją ėmė atrodyti pernelyg panašus į faktinės padėties konstatavimą.  Nepagarba žmogaus teisėms, nepakantumo kultūra tapo atvirai naudojamu politinės kovos įrankiu.

Apžvalgoje aptariami ryškiausi kankinimo, nežmoniško ir žeminančio elgesio draudimo pažeidimai, lygių galimybių ir nediskriminavimo principo įgyvendinimo regresas, neregėtą mąstą įgavę teisės į privatų ir šeimos gyvenimą pažeidimai, krizės ir valdžios mestas iššūkis žiniasklaidos laisvei, susirinkimų laisvės teisinio reguliavimo ir praktinio taikymo problemos bei kiti žmogaus teisių pažeidimai.

Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2009-2010: Apžvalga

Santrauka


Plačiau >
Informacija JT Žmogaus teisių tarybai 2011

2011 m. kovo 21 d. Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pateikė informaciją JT Žmogaus teisių tarybai dėl žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje.

2011 m. spalio mėn. JT Žmogaus teisių taryba svarstys pirmąją Lietuvos valstybės ataskaitą visuotinės periodinės apžvalgos (angl. Universal Periodic Review) mechanizmo rėmuose. Visuotinė periodinė apžvalga – tai unikali procedūra, kurios metu JT Žmogaus teisių taryba, atsakinga už visuotinės pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms skatinimą, kas ketverius metus apžvelgia žmogaus teisių situaciją visose 192 JT valstybėse narėse. Lietuvos ir dar kelių valstybių ataskaitų nagrinėjimas užbaigs pirmąjį svarstymų ratą.

Bendrais žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje klausimais JT Žmogaus teisių tarybą ŽTSI informavo kartu su Lygių galimybių plėtros centru (LGPC) bei Lygių teisių ir socialinės plėtros centru (LTSPC). Vaiko teisių klausimais informaciją kartu su ŽTSI pateikė Paramos vaikams centras ir Caritas Lietuva (projektas „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“).

Su ŽTSI, LGPC bei LTSPC ataskaita (anglų k.) galite susipažinti čia.

Su ŽTSI, Paramos vaikams centro ir Caritas Lietuva ataskaita vaiko teisių klausimais (anglų k.) galite susipažinti čia.


Plačiau >
Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2007-2008 Apžvalga

2009 m. birželio 10 d. Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė penktąją žmogaus teisių apžvalgą „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2007-2008“, parengtą remiantis ŽTSI tyrimais, valstybės institucijų, tarptautinių tarpvalstybinių bei nevyriausybinių organizacijų išvadomis, ekspertų konsultacijomis bei žiniasklaidos monitoringo duomenimis.

Apžvalgoje pažymima, kad žmogaus teisių padėties blogėjimo nuo įstojimo į Europos Sąjungą 2004-aisiais tendencija išliko.

2007- 2008 m. Lietuvoje:

1. Sparčiai plito rasizmas, antisemitizmas, ksenofobija, homofobija, ir kitos nepakantumo formos;

2. Ženkliai pablogėjo socialiai pažeidžiamų grupių – moterų, vaikų, neįgaliųjų, ir kitų – padėtis;

3. Nemažėja žmogaus teisių, kurios yra esminės veiksmingos demokratijos funkcionavimui, pažeidimų – teisės į politinį dalyvavimą, teisės į saviraiškos laisvę, teisės į privataus gyvenimo gerbimą,  teisės į teisingą teismą – pažeidimų.

Apžvalgoje aptartas teisės į politinį dalyvavimą, saviraiškos laisvės, teisės į privataus gyvenimo gerbimą, teisės į teisingą teismą įgyvendinimas, diskriminacijos, rasizmo, ksenofobijos ir kitų nepakantumo formų apraiškos. Atskirai pristatyta kai kurių socialiai pažeidžiamų grupių – moterų, vaikų, įkalintų asmenų, neįgaliųjų ir pacientų, padėtis žmogaus teisių kontekste.


Plačiau >
Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2006 apžvalga

Š.m. gegužės 15 dieną Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė jau ketvirtąją kasmetinę žmogaus teisių apžvalgą Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2006.

2006-ųjų apžvalgoje konstatuojama, kad nemažai žmonių šalyje jaučiasi nesaugūs, baiminasi laisvai reikšti savo mintis, jaučia teisingumo stoką, nepasitiki valstybės institucijomis. Žmogaus teisių situacijos analizė patvirtino šio nepasitikėjimo bei būgštavimų pagrįstumą.

Šioje apžvalgoje aptariama pagrindinių politinių ir pilietinių laisvių bei teisių padėtis Lietuvoje 2006-aisiais metais. Apžvelgiama teisė į privataus gyvenimo gerbimą, saviraiškos laisvė, teisė į teisingą teismą, diskriminacija, rasizmas, antisemitizmas ir kitos nepakantumo apraiškos bei žmogaus teisės policijos veikloje. Atskirai nagrinėjama pažeidžiamų visuomenės grupių – nusikaltimo aukų, įkalintų asmenų, asmenų su fizine negalia bei psichikos neįgaliųjų, moterų ir vaikų, padėtis žmogaus teisių kontekste.

Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2006 apžvalga (leidinio el.versija)


Plačiau >
Vaiko teisių padėtis Lietuvos stacionariose globos ir ugdymo įstaigose (2006)

2006 metų birželio 30 dieną spaudos konferencijos metu šešių organizacijų koalicija pristatė tyrimo „Vaiko teisių padėtis Lietuvos stacionariose globos ir ugdymo įstaigose“ ataskaitą.

Nuo 2005 m. lapkričio iki 2006 m. balandžio buvo aplankyta 20 Lietuvos įstaigų, dirbančių vaikų globos, priežiūros ir ugdymo srityje: Vėliučionių, Čiobiškio ir Gruzdžių specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai; Vilniaus miesto vaikų pensionas bei Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionas; Vilniaus 3-oji, Rusnės, Žagarės, Mažeikių ir Rudnios specialiosios internatinės mokyklos; Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos Vaikų psichiatrijos skyrius; Švėkšnos sanatorinė mokykla-internatas; Vilniaus ir Kauno Vaiko teisių apsaugos tarnybos bei Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras; Vilniaus miesto pedagoginė psichologinė tarnyba; Vaikų gerovės centras „Pastogė“ Kaune; Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namai Panevėžyje; Kauno apskrities ugdymo ir globos centras; Šiaulių vaikų globos namai.

Vaikų globos ir ugdymo įstaigų sistema atspindi socialinės atskirties filosofiją, pagal kurią vaiko, šeimos, mokyklos problemos sprendžiamos izoliuojant vaiką nuo visuomenės. Stacionariose globos ir ugdymo įstaigose didėja vaikų priklausomybė nuo sistemos, neugdomas jų savarankiškumas. Stinga atsakingų žinybų bendradarbiavimo, iniciatyvos ir pastangų sugrąžinti vaiką į šeimą ir visuomenę iki pilnametystės, o jos sulaukus, ilgas gyvenimas įstaigoje dažniausiai jau yra „užprogramavęs“ nesėkmingą vaiko integraciją į visuomenę.

Pagalbos vaikui, jo šeimai modelis, kai vaikas apgyvendinamas stacionarioje, uždaroje globos ar ugdymo įstaigoje, neatitinka deinstitucionalizacijos, integruoto mokymo ir ugdymo, šiuolaikinės vaiko globos bei vaiko interesų pirmumo principų. Vaiko globa įstaigoje turi būti kraštutinė priemonė, vaikas gali būti apgyvendinamas institucijoje tik išimtinais atvejais ir kai tai neprieštarauja vaiko interesams.


Plačiau >
Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2005 apžvalga
Š.m. gegužės 16 dieną Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė kasmetinę žmogaus teisių apžvalgą. 2005-ųjų apžvalgoje įvertinti praeitų metų žmogaus teisių pažeidimai apimant šias sritis: teisę į privataus gyvenimo gerbimą, teisę į teisingą teismą, pilietines laisves, diskriminaciją, rasizmą, kitas nepakantumo formas bei žmogaus teises policijos veikloje. Atskirai nagrinėjama ir pažeidžiamų visuomenės grupių – moterų, vaikų, nusikaltimo aukų, nuteistųjų ir psichikos ligonių padėtis žmogaus teisių kontekste.

Plačiau >
Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2004 apžvalga

Balandžio 18 d. LR Prezidentūroje pristatyta antroji periodinė žmogaus teisių padėties Lietuvoje apžvalga. Apžvalgoje pateikti ryškiausi 2004 metų žmogaus teisių pažeidimai, susiję su teise dalyvauti politiniame gyvenime, teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę į teisingą teismą, policijos veiklą ir žmogaus teises, nusikaltimų aukų teises, nuteistų asmenų teises, mažumų teises, diskriminaciją, rasizmą, antisemitizmą ir kitas nepakantumo formas; taip pat žmonių, priklausančių pažeidžiamoms socialinėms grupėms, teisių apsaugą (apimant tokias socialines grupes kaip pacientai, vaikai, moterys, neįgalūs asmenys bei pagyvenę žmonės).

Apžvalgą rengė ŽTSI surinkta ekspertų grupė, naudodamasi 2004 metų žiniasklaidos monitoringo bei atskirų ŽTSI atliktų tyrimų duomenimis.

Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2004 (leidinio el.versija)


Plačiau >
Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2003 Apžvalga

2004 m. birželio 10 dieną publikuotoje žmogaus teisių apžvalgoje ŽTSI išreiškė susirūpinimą dėl nuolatinių teisės į privatumą bei teisės į teisingą teismą pažeidimų, ryškių asmens psichinio ir fizinio integralumo apsaugos užtikrinimo trūkumų – tokių kaip pagalbos, teisinės apsaugos bei reabilitacijos sistemų trūkumas prekybos žmonėmis ir smurto aukoms, ypatingai vaikams. Taip pat apžvalga konstatuoja, kad šiandieninė Lietuvos žurnalistų savireguliacijos institucijų sistema yra nepajėgi apginti Lietuvos piliečių nuo neetiškų ir įstatymus pažeidžiančių žiniasklaidos apraiškų, nepagrįstai ribojamos galimybės dalyvauti politiniame gyvenime, stebimi ryškūs teisės į nuosavybės apsaugą, pacientų teisių pažeidimai ir diskriminacija dėl amžiaus.

Apžvalga „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje“ skirta tuometinės žmogaus teisių įgyvendinimo situacijos Lietuvoje įvertinimui, ypatingą dėmesį skiriant opiausioms ir mažiau nagrinėtoms problemoms. Ji apima teisę į dalyvavimą politiniame gyvenime, teisę gauti ir skleisti informaciją, teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę į teisingą teismą, teisę į nuosavybės apsaugą, o taip pat nagrinės mažumų teises, diskriminaciją bei labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių apsaugą

Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: Apžvalga


Plačiau >