Žmogaus teisės Lietuvoje – ar esame pasirengę jas ginti?

5 spalio, 2018

Pristatome naują iniciatyvą. Nuo šiol Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras kas keletą savaičių dalinsis įžvalgomis apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje ir pasaulyje. 

Žmogaus teisių klausimai ir Lietuvai, ir pasauliui yra labai svarbūs. Deja, Lietuvos piliečių raštingumas žmogaus teisių klausimais yra prastas, ir todėl  šioje srityje esama daug nesusipratimų bei erdvės nevykusioms sąmokslo teorijomis. Nuo šiol su besidominčiais dalinsiuosi įžvalgomis apie tai, kas vyksta šioje srityje, lemiančioje visuomenės progresą arba regresą labiau, nei visų taip stipriai sureikšminama ekonomika.

Šių metų pabaigoje pasaulis švęs Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (VŽDT) 70-metį. Tai svarbiausias naujausių laikų žmonijos istorijos dokumentas, lėmęs santykinai taikią pasaulio raidą ir išaugusią  valstybių ir žmonių gerovę. Šaltasis karas buvo dramatiškai padalinęs pokario pasaulį į skirtingai žmogaus teises interpretuojančias dalis. Griuvus Berlyno sienai, atrodė, kad laukia  liberalios demokratijos suklestėjimas Europoje ir net visame pasaulyje. Juk sunku  paneigti, kad geriausiai socialinę ir ekonominę gerovę sukurti pavyko būtent toms valstybėms, kurios nuosekliai investavo į  žmogaus teisių ir laisvių principų  įgyvendinimą. Būtent ES valstybėse, Australijoje, N. Zelandijoje, Kanadoje yra geriausia gyvenimo kokybė, santykiai tarp žmonių grindžiami pasitikėjimu ir pagarba, o ne prievarta ir pasirinktų žmonių grupių žeminimu. Kelis dešimtmečius nekilo abejonių, kad kitiems  belieka mokytis iš šių valstybių sėkmės istorijų ir sekti jų patirtimi.

Bet gali būti, kad liberali demokratija tampa savo sėkmės auka. Dabar  ji puolama iš visų pusių, ir kartu su šiais išpuoliais vis sunkiau yra atsilaikyti pamatiniams žmogaus teisių ir laisvių principams. Atrodo, kad žmonija bus pavojingai pamiršusi, kas ir kodėl nutiko Europoje  XX amžiaus ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose.

Šįkart aptarsiu Lietuvos situaciją, bet pradžiai šiek tiek apie svarbiausius rugsėjo įvykius pasaulyje. JAV Prezidentas  D. Trumpas, kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos 73-ioje sesijoje, pradžiugino pasaulio diktatorius, pasiūlęs visiems tvarkytis namie savaip, pagal savas tradicijas ir taisykles. Žavėtis tokiu siūlymu gali tik tie, kurie nesuvokia, kokios kraupios gali būti šio siūlymo įgyvendinimo pasekmės. Tą patį rugsėjo mėnesį JT Žmogaus teisių komisare pradėjo dirbti buvusi Čilės prezidentė M. Bachelet, aistringa kovotoja už žmogaus teises. Ji ir ją remiantys valstybių vadovai ir piliečiai visame pasaulyje telksis, gindami žmogaus teises ir laisves nuo gausėjančių valstybių vadovų – „strongmenų“ ir populistinių nacionalistų.

Populistinio nacionalizmo virusas neaplenkė ir Lietuvos. Nukentėjusi nuo dviejų totalitarinių režimų ir  1990 metais pademonstravusi pasauliui, kaip reikia kovoti už laisvę, tapusi ES  nare, Lietuva dabar vis dažniau išduoda pamatinius laisvojo pasaulio ir Europos žmogaus teisių principus. Jei Lietuvą lyginsime su rytiniais kaimynais, tai būtume beveik klestinti demokratija. Bet visada prasmingiau lygiuotis ne į atsiliekančius, o į lyderius. O tie lyderiai visai šalia – kad ir kitame Baltijos jūros krante. Jeigu lyginsimės su kaimynais šiaurėje ir vakaruose, tai akivaizdu, kad esame prastai atlikę žmogaus teisių namų darbus. Bet didžioji Lietuvos problema ne ta, kad atsiliekame, o ta, kad nebenorime lygiuotis į sėkmingiausias valstybes. Vis dažniau dairomės į Lenkiją ir Vengriją, o sovietinių kolūkių tvarka ir dvasia sukelia nostalgiją ne vienam lietuviui.

Kas gi atsitiko, kad užuot pasekę sėkmingiausių pasaulio valstybių darytais sprendimais, tarsi šaudytume sau į kojas, vis dažniau  priešinamės sveikiausiems  visuomenės raidos principams? Lengviausia būtų atsakomybę dėl vykstančio regreso žmogaus teisių srityje suversti šiuo metu Lietuvą valdančioms jėgoms. Ir būtų už ką. Bet teisybės dėlei reikia konstatuoti, kad prie regreso prisidėjo visos politinės partijos kartu su visuomenės elitu.

Paprastai išpuoliai prieš pamatinius žmogaus teisių ir laisvių principus prasideda nuo moralistinės retorikos ir sprendimų vaikystės ir šeimos politikos srityje. Taip jau kartojasi istorijoje, kad visi kas linksta į autoritarinius režimus ir diktatūras, pirmiausia deklaruoja didžiulę meilę vaikams, imasi juos saugoti nuo tikrų ir tariamų blogybių, bei apsiskelbia tradicinės šeimos globėjais. Lietuvoje dar valdant socialdemokratams, buvo pradėta priešintis JT vaiko teisių konvencijos principams, ir 2008 m. Seimas patvirtino kontraversišką ir antikonstitucinę Šeimos politikos koncepciją. Taip prasidėjo regresas. Po to atėjus į valdžią konservatoriams, kai kurie jų ministrai savo retorika ir veiksmais išpureno dirvą „violetiniam košmarui“, kurio priežastys ir kraupios pasekmės iki šiol nėra atsakingai įvertintos. Pastaruoju metu matėme ne kartą, kaip destrukcinės jėgos, reikalaujančios „mergaitės“,  svarbiais momentais yra aktyvuojamos neva tai tautai ir jos vertybėms gelbėti. Didelė tikimybė, kad kandidatų į Prezidentus retorikoje vyraus populistinio nacionalizmo šūkiai, o ne kvietimas turėti Lietuvoje kuo daugiau brandžios Europos ir pagarbos kiekvienam žmogui.

Tai kas vyksta dabar, kai demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimai tampa politikos norma, ir kai kyla grėsmių Konstitucijai – tėra logiška pasekmė jau apie 15 metų besitęsiančio proceso. Ne kartą teko girdėti iš įvairių partijų atsakingų veikėjų – o kodėl jie turėtų  daryti tai, ką jiems sako Briuselis ar Ženeva? Nebesusivokiama, kad turime eiti siūloma kryptimi  ne todėl, kad kažkas liepia, o todėl,  kad jos veda  į sėkmę. Toks pasiklydimas tarp kelių medžių, tarsi pametus kompasą, privedė prie nevykusių lietuviškų dviračių kūrimo ir fundamentalistinių jėgų bandymo užvaldyti Lietuvą.

Sveikatos apsaugoje, švietime, socialinėje apsaugoje, vaikų globoje, neįgaliųjų integracijoje – šioje ir daugelyje kitų  sričių Lietuvą ištiko nesėkmė būtent todėl, kad  nesilaikyta žmogaus teisių principais grįstų rekomendacijų. Lietuviškoji medicina iki šiol vystosi interesų grupių primestu ydingu medicinos tariamų stebuklų eskalavimo būdu, kuris tik stiprina socialinę atskirtį ir kužda tiek pacientams, tiek medikams laikytis kitų taisyklių, o ne tų, kurios surašytos įstatymuose ir įsakymuose. Neskaidri sistema tarsi siūlo ir pacientams, ir medikams – raskite būdų, kaip tapti lygesniais tarp lygių, nes priešingu atveju liksite kvailiais. O tai ir yra terpė sisteminei korupcijai ir sisteminei nesėkmei. Vietoj to, kad šias sritis atgaivintų įsileisdama kuo daugiau privačios iniciatyvos, valdžia renkasi naujųjų kolchozų ir draudimų dvasią. Ir vėl – tai prieštarauja šiuolaikiniams žmogaus teisių principams, šiuo atveju – teisės į fizinę ir psichikos sveikatą principams.

Laimėjusios 2016 m. Seimo rinkimus partijos  ideologai neslėpė prieš  rinkimus, kad jie gins lietuviškąsias vertybes nuo tų kitų vertybių – JT konvencijose ir Europos Sąjungos dokumentuose įtvirtintų pamatinių vertybių. Kaip matome iš keistų koalicijų, jau nebesvarbu, ar tos „tautinės vertybės“ krikščioniškos, ar pagoniškos, ar grįstos nostalgija kolūkių Lietuvai. Vienijantis požymis yra alergija laisvojo pasaulio ir Europos vertybėms. Šis dirbtinis supriešinimas remiasi absurdiškomis sąmokslo teorijomis ir yra ypač žalingas Lietuvai, lyg mes nematytume kaip sėkmingai valstybėse, kuriose įtvirtinta liberali demokratija ir pagarba kiekvienam žmogui, žmonės  yra aistringi savo šalies patriotai.

Dažnai girdime, kad Europos vertybės mums lietuviams esą netinka. Radosi vis daugiau iniciatyvų eiti kažkokiu kitu keliu. Dažnai aiškinama, kad tai, girdi, yra katalikiško krašto ypatumas, bet Popiežiaus vizitas parodė, kad ir jis yra susirūpinęs tolerancijos stoka Lietuvoje. Turime daug katalikiškų kraštų, kuriuose gerbiami ne tik žmonės su įvairia lytine orientacija ir tapatybe, tuose kraštuose apskritai gerbiami kitokie, bet kokių skirtumų turintys žmonės. Tai nėra atsitiktinis dalykas, kad Popiežius vėl ir vėl grįždavo prie raginimo lietuviams – PRIIMKITE SKIRTUMUS!

Šiandien  prognozuočiau, kad  Lietuva ritasi į tokį lietuvišką savitą regreso scenarijų, tarsi Lenkijos-Vengrijos-Rusijos regresų hibridą. Nežinia, ar pakaks jėgų, kurios telktųsi apginti mūsų trapią demokratiją. Silpna ir sąmoningai nestiprinama vidurinioji klasė, nuolatinis verslininkų demonizavimas ir priešinimas su „liaudimi“, mokslo, kultūros ir kitokio elito polinkis prisitaikėliškumui – visa tai sukuria kontekstą, kuris kelią grėsmę demokratijos stiprinimui ir išsaugojimui. Lietuvoje jau kurį laiką stebimas valdžios nenoras įsiklausyti į opozicijos ir pilietinės visuomenės kritiką, ir vis dažniau įjungiamas balsavimo „buldozeris“. Jei pildytųsi blogiausias scenarijus, tai valdantieji kopijuos Lenkijos valdžios būdus pakeisti valstybės ir visuomenės raidą aukojant demokratiją. Tokiu atveju dabar vykdomą politiką vainikuotų abortų draudimas, Konstitucinio teismo ir šiaip teismų sistemos užvaldymas, tęstųsi jau prasidėję bandymai kontroliuoti nacionalinį transliuotoją ir riboti galimybę gauti duomenis apie valdžios, nebūtinai, skaidrią veiklą.

Kitą kartą aptarsime ydingus sprendimus ir planus šeimos politikoje ar draudžiant lytinį švietimą mokyklose. Pavyzdžių sąrašą, kaip paminant šiuolaikinius žmogaus teisių principus ir šaipantis iš pamatinių laisvojo pasaulio vertybių, Lietuva savųjų rankomis įvarinėjama į kampą, ir kaip stabdoma jos sveika raida, galima būtų tęsti.

Rugsėjis buvo pavyzdinis mėnuo iliustruojant mano įžvalgas. Vainikavo aprašytą kontekstą dvi istorijos. Tai istorija su tamsesnio gymio mergaitės pasirodymu pasitinkant Popiežių, ir kaip į tai reagavo nemaža dalis tautos. Ir dar buvo istorija su Petro Gražulio paskyrimu dirbti Seimo Žmogaus teisių komitete. Būtų juokinga, jei visa tai nebūtų grėsminga preliudija į  dar šiurpesnius įvykius ir sprendimus.

Apibendrinu. Yra pakankamai daug įrodymų, kad Lietuvai kaip demokratinei valstybei, įsipareigojusiai ginti visų žmonių teises ir orumą, yra iškilusi grėsmė. Požymių daug – ir Seime, ir kitose valdžiose, ir visuomenėje. Kol nevėlu, dabar reikia sveikų jėgų koalicijos, kad regresas būtų sustabdytas. Tie, kurie stebi regresą abejingai ir nedrįsta netylėti, privalo žinoti istorijos pamokas – jei būsi abejingas, kai pažeidžiamos kitų žmonių teisės, žinok, kad vieną dieną tai palies ir tave. Kritiškai mąstančių ir laisvę mylinčių piliečių Lietuvoje yra nemažai, bet laikas būtų telktis.

Dainius Pūras
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius