hrmi-youtube
LT
teisė į teisingą teismą
ŽTSI kreipėsi į Seimo komitetus dėl galimo „ByLock“ vartotojų duomenų perdavimo Turkijai

ŽTSI kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą ir Žmogaus teisių komitetą, prašydamas, kad komitetai ištirtų, ar viešumoje pasirodžiusi informacija, jog Lietuvos institucijos galėjo perduoti Turkijai pokalbių programėlės „Bylock“  vartotojų duomenis, turi pagrindo.

Turkijoje „ByLock“ programėlės vartotojai siejami su Fethullah Gullen judėjimu ir  nepavykusio 2016 m. liepos mėn. perversmo organizavimu. Vien programėlės turėjimas telefone laikomas pakankamu pagrindu sulaikymui arba patraukimui atsakomybėn.

Informacija apie tai, kad Lietuvoje serverį turėjusios „ByLock“ programėlės vartotojų duomenys galėjo būti perduoti Turkijai, šių metų sausį paskelbė Turkijos dienraštis „Hürriyet“.

ŽTSI taip pat prašė komitetų įvertinti, ar teisės aktuose įtvirtinti pakankami saugikliai, jog asmens duomenys nebūtų perduodami kitoms valstybėms, kai yra pagrindo manyti, jog jie gali būti panaudoti asmenų persekiojimui.

„Kadangi panašus atvejis buvo su Alesiu Beliackiu ir jo duomenų suteikimu, mes prašėme įvertinti, ar yra pakankami saugikliai tarptautinėse bendradarbiavimo sutartyse, kad tokių atvejų nebūtų, t.y., jei Lietuvos institucijos gali numatyti, kad tie duomenys būtų naudojami persekioti žmones, būtų įtvirtinti saugikliai, kad jie galėtų atsisakyti tokius duomenis teikti“, – kreipimąsi naujienų agentūrai BNS komentavo ŽTSI atstovė Mėta Adutavičiūtė.

Teisės ir teisėtvarkos komitetas šiandien nagrinėja ŽTSI prašyme iškeltus klausimus uždarame komiteto posėdyje.

 


Plačiau >
Teisė turėti advokatą: Europos Sąjunga žengia pirmyn, Europos žmogaus teisių teismas – atgal

Europos lygmeniu, o taip pat ir Lietuvoje, pastaruoju metu priimta reikšmingų sprendimų dėl teisės į advokatą baudžiamosiose bylose. Prieš savaitę Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė galutinį sprendimą byloje Simeonovi prieš Bulgariją, keičiantį Teismo poziciją dėl leistinų teisės į gynybą varžymo ribų. Ar bent daugelio žmogaus teisių ekspertų nuomonę dėl EŽTT pozicijos šiuo klausimu.

Šiek tiek anksčiau, 2016 m. pabaigoje, baigėsi ES valstybėms narėms nustatytas terminas į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą dėl teisės į advokatą baudžiamajame procese. Lietuva taip pat priėmė atitinkamus Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus, nors ir kiek pavėluotai. Tačiau turbūt geriau vėliau, nei niekada, ypač atsižvelgiant į tai, kad Direktyva turi potencialo išspręsti bent dalį problemų, keliamų Simeonovi sprendimo, kurį toliau ir aptarsime.

Trys dienos be advokato

Lyuben Filipov Simeonov – bulgaras, sulaikytas įtariant dalyvavus ginkluotame apiplėšime, kuriame buvo nušauti du žmonės. Po sulaikymo Simeonov tris dienas buvo laikomas policijos areštinėje ir šiuo laikotarpiu neturėjo advokato. Trečiąją dieną po sulaikymo Simeonov buvo pirmą kartą oficialiai apklaustas, dalyvaujant valstybės skirtam advokatui. Po dviejų savaičių, dalyvaujant jau privačiai pasamdytam advokatui, Simeonov apklausoje prisipažino. Po dar dviejų mėnesių Simeonov, padedamas advokato, atsiėmė prisipažinimą ir pareikalavo, kad būtų apklaustas iš naujo.

Nepaisant šių pasikeitimų teismas pripažino Simeonov kaltu, ir skyrė griežčiausią galimą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Bulgarijos aukštesnių instancijų teismą palaikė šį sprendimą.

Kreipdamasis į EŽTT Simeonov tvirtino, kad pirmąsias tris sulaikymo dienas jis buvo neoficialiai apklausiamas ir spaudžiamas prisipažinti, o jo prašymai iškviesti nurodytą advokatą – ignoruojami, atsakant, kad jis prisižiūrėjo per daug filmų ir čia ne Amerika. Jau prasidėjus oficialioms apklausoms, Simeonov negalėjo privačiai pasitarti su jose dalyvavusiais advokatais, šie tik stebėjo vykdomus procesinius veiksmus, įskaitant ir apklausą, kurioje Simeonov prisipažino. Todėl pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą.

Bulgarijos institucijose apie pirmąsias tris Simeonov sulaikymo dienas ir jų metu vykusius tyrimo veiksmus jokių dokumentų nebuvo – tik įsakymas dėl Simeonov sulaikymo, kuriame pateikiama ir informacija apie teisę turėti advokatą, ir kuris nebuvo pasirašytas paties sulaikytojo.

Tirpstančios gynybos teisės

EŽTT teko užduotis nuspręsti, ar sulaikytam asmeniui pirmosiomis dienomis neužtikrinus advokato yra varžoma jo teisė turėti gynėją, numatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. 3 dalyje. Ar gynėjo turėjimas turėtų būti interpretuojamas kaip savarankiška Konvencijoje numatyta teisė? Ar vis dėl to ją reikia vertinti bendros teisės į teisingą teismą kontekste, ir jos suvaržymas dar nereiškia, jog teismas nebuvo teisingas?

Neatrodo kaip paprasti klausimai? Panašu, kad Teismui jie taip pat nebuvo lengvi – galutinį sprendimą, kad teisė į teisingą teismą visgi nebuvo pažeista, priėmė Didžioji kolegija ne itin vieningu balsavimu – 12 prieš 5. Visi prieš daugumą balsavę teisėjai pateikė atskirąsias nuomones, kuriose griežtai kritikavo priimtą sprendimą.

O Teismas nusprendė, kad Lyuben Filipov Simeonov teisė turėti gynėją iš tiesų buvo suvaržyta: pagal tuo metu galiojusius Bulgarijos įstatymus, advokatas turėjo būti skiriamas sulaikytojo prašymu. Dėl dokumentų nebuvimo Bulgarija negalėjo įrodyti, kad sulaikytasis buvo informuotas apie teisę prašyti advokato, o EŽTT tai laikė pakankama aplinkybe teisės į advokatą suvaržymui nustatyti.

Nepaisant to, Teismas nenustatė Konvencijos pažeidimo. Sprendime nurodoma, kad teisė turėti advokatą nėra autonomiška – ji turi būti vertinama Konvencijos 6 str. 1 dalies kontekste, t. y. atsižvelgiant į bendrą reikalavimą, kad baudžiamasis procesas būtų teisingas. Atitinkamai, turi būti vertinami ne atskiri izoliuoti aspektai ar įvykiai, o procesas kaip visuma. Taigi, jei atskiros teisės suvaržymas nepažeidė proceso kaip visumos bendro teisingumo, nebus konstatuotas ir teisės į teisingą teismą pažeidimas.

Būtent tokią situaciją Simeonovi byloje pripažino EŽTT. Per pirmąsias tris sulaikymo dienas, kai Simeonov neturėjo advokato, iš jo nebuvo gauti jokie parodymai ar kiti įrodymai, kurie būtų vėliau panaudoti Bulgarijos teismams priimant sprendimą dėl jo kaltės. Taip pat, kad neįmanoma nustatyti jokio priežastinio ryšio tarp minėtųjų tris dienų ir Simeonov prisipažinimo po dviejų savaičių. Juolab, kad pastarasis buvo padarytas jau dalyvaujant advokatui.

Taigi EŽTT nusprendė, kad visi byloje panaudoti įrodymai buvo gauti teisėtai, nacionaliniai teismai visose trijose instancijose, kuriose Simeonov turėjo galimybę nevaržomai gintis, tinkamai atliko savo darbą, o Simeonov kaltę pagrindė ne tik jo prisipažinimu, bet ir daugybe kitų surinktų įrodymų. Atitinkamai daryti išvados, kad buvo pažeista teisė į teisingą teismą, nebuvo pagrindo.

Tokia teismo išvada, vertinant iš gynybos teisės perspektyvų kelia nemalonių klausimų: ar baudžiamasis procesas, kurio ištakose pažeidžiama viena iš pamatinių gynybos teisių, vertinant iš Konvencijos perspektyvos, gali būti teisingas? Ar pateisinama situacija, kai įtariamasis neturi galimybės pasimatyti ir tartis su savo advokatu dar prieš pirmąją apklausą? Ar priimtina praktika, kai įtariamasis po sulaikymo ištisas dienas laikomas incommunicado? Ir ar tokia EŽTT pozicija netaps paskata tyrėjams tik sulaikius asmenis nedokumentuojant vykdyti neformalias apklausas, kuriose gauti duomenys gali būti panaudojami kitiems įrodymams surasti ar daryti spaudimą prisipažinti?

Laimei, atsakymai į šiuos klausimus, bent Europos Sąjungos erdvėje, gali būti ne tokie svarbūs, nes čia į pagalbą ateina pradžioje minėta ES Direktyva dėl teisės į advokatą baudžiamajame procese.

ES Direktyva – apibrėžti gynybos standartai

Direktyva dėl teisės į advokatą baudžiamajame procese yra jau trečioji įsigaliojusi ES direktyva gynybos teisių srityje, ir turi potencialo užkaišyti spragas, kurias palieka Simeonovi sprendimas.

Jei nauja EŽTT praktika kelia klausimų, kada įtariamasis gali reikalauti pirmą kartą pasimatyti su jį atstovaujančiu advokatu, tai Direktyva nepalieka daug vietos dvejonėms: joje numatoma, kad teisė turėti advokatą atsiranda nepagrįstai nedelsiant nuo asmens sulaikymo ir, bet kokiu atveju, prieš atliekant asmens apklausą. Direktyva taip pat patikslina, kad teisė turėti advokatą reiškia ir teisę susitikti ir bendrauti su advokatu be pašalinių, įskaitant prieš tyrime vykdomas apklausas. O pats advokatas apklausose turi dalyvauti aktyviai, o ne kaip stebėtojas.

Tiesa, Direktyva numato ir galimybę riboti šias teises  – išimtiniais, ypatingos skubos atvejais nuo numatytų standartų gali būti laikinai nukrypstama. Bet tai turbūt visgi geriau, nei Simeonovi standartai, pagal kuriuos gynybos teisių suvaržymas buvo pateisintas ir nesant jokių išimtinių aplinkybių.

Direktyvos nuostatos buvo perkeltos ir į Lietuvos teisę, priimant Baudžiamojo proceso kodeksą patikslinančias nuostatas. Kaip ir siūlė Žmogaus teisių stebėjimo institutas, dabar BPK aiškiai numato, kad sulaikytam įtariamajam turi būti suteikiama galimybė be pašalinių pasimatyti su savo advokatu dar iki pirmosios apklausos. Kitas BPK straipsnis papildytas gynėjo teise aktyviai dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose. Laimei, skirtingai nei Direktyva, Lietuvos BPK galimybių nukrypti nuo šių teisių nenumato.

Vis dėl to nei Direktyva, nei BPK pataisos nepateikia aiškaus atsakymo, kaip spręsti situacijas, kai gynybos teisės pažeidžiamos. Direktyva tenurodo, kad tokių pažeidimų atvejais nacionalinėje teisėje turėtų būti „veiksmingos teisių gynimo priemonės“. Lietuvos BPK tokių atvejų apskritai nedetalizuoja.

Tad pagrindiniu gynybos teisių garantu atskirose valstybės ir toliau išlieka nacionaliniai teismai. Ir vis dėlto šios permainos Europos lygmenyje parodo, kad situacijos, kur baudžiamajame procese aukščiausią žmogaus teisių standartą užtikriną nebe EŽTT, o ES teisės aktai, yra visiškai realios.

Karolis Liutkevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas


Plačiau >
Visuomenės nuomonės tyrimas (2016)

2016 m. spalio mėn. 19-26 dienomis Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuomonės apklausą „Kaip visuomenė vertina žmogaus teisių padėtį Lietuvoje“. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti Lietuvos žmonių nuomonę ir informuotumą žmogaus teisių klausimais, kokios politinės ir pilietinės teisės yra suvokiamos kaip labiausiai pažeidinėjamos, kurios socialinės grupės labiausiai diskriminuojamos, kokiems privataus gyvenimo aspektams Lietuvos žmonės yra labiausiai jautrūs, ir, taip pat, ar jie žino ir pasitiki esamais žmogaus teisių apsaugos mechanizmais ir yra linkę ginti savo teises. Tokios apklausos yra atliekamos kas dvejus metus nuo 2004 m.

Visas tyrimas

 


Plačiau >
Visuomenės nuomonės tyrimas (2014)

Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu 2014 m. spalio 3 – 12 d. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko apklausą „Kaip visuomenė vertina žmogaus teisių padėtį Lietuvoje“. Jos tikslas – įvertinti Lietuvos žmonių informuotumą žmogaus teisių klausimais, išsiaiškinti, kokios politinės ir pilietinės teisės yra suvokiamos kaip labiausiai pažeidinėjamos, kurios socialinės grupės labiausiai diskriminuojamos, kokiems privataus gyvenimo aspektams Lietuvos žmonės yra labiausiai jautrūs, ir, svarbiausia, ar jie žino ir pasitiki esamais žmogaus teisių apsaugos mechanizmais ir yra linkę ginti savo teises.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, siekdamas sužinoti visuomenės nuomonę apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, jau nuo 2004 metų kas antrus metus vykdo Lietuvos gyventojų viešosios nuomonės apklausą. Analogiškos apklausos buvo atliktos 2008, 2010 ir 2012 metais.

Visas tyrimas

Santrauka


Plačiau >
Visuomenės nuomonės tyrimas (2012)

Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu 2012 m. lapkričio 9 – 19 d. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko apklausą „Kaip visuomenė vertina žmogaus teisių padėtį Lietuvoje“. Jos tikslas – įvertinti Lietuvos žmonių informuotumą žmogaus teisių klausimais, išsiaiškinti, kokios politinės ir pilietinės teisės yra suvokiamos kaip labiausiai pažeidinėjamos, kurios socialinės grupės labiausiai diskriminuojamos, kokiems privataus gyvenimo aspektams Lietuvos žmonės yra labiausiai jautrūs, ir, svarbiausia, ar jie pasitiki esamais žmogaus teisių apsaugos mechanizmais ir yra linkę ginti savo teises.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, siekdamas sužinoti visuomenės nuomonę apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, jau nuo 2004 metų kas antrus metus vykdo Lietuvos gyventojų viešosios nuomonės apklausą. Analogiškos apklausos buvo atliktos 2006, 2008 ir 2010 metais.

Visas tyrimas

Santrauka

 


Plačiau >
A.A. byla – teisė į nemokamą teisinę pagalbą

Byla pradėta: 2010 m.

Byla baigta: 2011 m.

Bylos esmė: pareiškėjai, kurios mėnesinės pajamos, išskaičiavus areštuotą turtą, sudarė mažiau negu 40 EUR buvo atsisakyta suteikti nemokamą teisinę pagalbą

Bylos baigtis: atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai buvo pripažintas neteisėtu


Bylos faktai:

Pareiškėja A. A. yra neįgali moteris, išėjusi į laisvę po bausmės atlikimo ir turinti toliau mokėti teismo priteistą žalą. Kiekvieną mėnesį iš gaunamos neįgalumo pašalpos jai buvo išskaičiuojama 85 procentai pajamų, ir pragyvenimui likdavo mažiau nei 40 EUR. Pareiškėja, norėdama kreiptis į teismą dėl priteistos žalos išmokėjimo tvarkos peržiūrėjimo, paprašė Panevėžio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Panevėžio VGTP tarnyba) jai skirti antrinę teisinę pagalbą.

Panevėžio VGTP tarnyba atsisakė jai suteikti 100 procentų nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Savo sprendimą Tarnyba argumentavo 2010 m. sausio 19 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos posėdžio protokolu, kai buvo nutarta „praktikoje taikant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 str. 6 p. objektyvia priežastimi, dėl kurios pareiškėjas negali disponuoti savo lėšomis, nelaikyti antstolių pagal vykdomuosius dokumentus vykdymo išieškojimo iš pareiškėjo gaunamų pajamų.“

Teisminis nagrinėjimas:

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, įvertinęs A. A. bylos strateginę reikšmę – tiesioginį poveikį potencialiai dideliam žmonių skaičiui – bei akivaizdų teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą, konsultavo pareiškėją bylinėjimosi proceso metu.

2010 m.  A. A. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama pakeisti Panevėžio VGTP tarnybos sprendimą. Panevėžio apygardos teismas nusprendė pareiškėjos naudai, tačiau  Panevėžio VGTP tarnyba pateikė apeliacinį skundą.

2011 m. gegužės 2 d. LVAT atmetė Panevėžio VGTP tarnybos apeliacinį skundą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja įrodė, jog ginčo atsiradimo metu dėl objektyvių priežasčių negalėjo visa apimti disponuoti savo turtu ir lėšomis. Teismas pabrėžė, kad  „turto arešto aktas pripažįstamas kaip
pakankamas įrodymas pagrįsti aplinkybei, jog asmuo dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti
savo turtu ir lėšomis.“

Bylos dokumentai:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis


Plačiau >
Visuomenės nuomonės tyrimas (2010)

Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu 2010 m. lapkričio 3 – 15 d. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko apklausą „Kaip visuomenė vertina žmogaus teisių padėtį Lietuvoje“. Jos tikslas – įvertinti Lietuvos žmonių informuotumą žmogaus teisių klausimais, išsiaiškinti kokios politinės ir pilietinės teisės yra suvokiamos kaip labiausiai pažeidinėjamos, kokios tradicinės socialinės grupės labiausiai diskriminuojamos, kokiems privataus gyvenimo aspektams Lietuvos žmonės yra labiausiai jautrūs, ir, svarbiausia, ar jie pasitiki esamais žmogaus teisių apsaugos mechanizmais ir yra pasiryžę ginti savo teises.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, siekdamas sužinoti visuomenės nuomonę apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, jau nuo 2004 metų kas antrus metus vykdo Lietuvos gyventojų viešosios nuomonės apklausą. Analogiškos apklausos buvo atliktos 2006 ir 2008 metais.


Plačiau >