hrmi-youtube
LT
Neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalba: situacijos Lietuvoje apžvalga

Kviečiame skaityti Europos žmogaus teisių fondo, kartu su Žmogaus teisių stebėjimo institutu, Lietuvos žmogaus teisių centru ir Lietuvos policijos mokykla atlikto tyrimo ataskaitą.

Tyrimas atskleidė, kad nors Lietuvoje fiksuojamas santykinai nedidelis neapykantos nusikaltimų skaičius, tačiau reali situacija yra kur kas niūresnė, nes dalis nukentėjusiųjų pagalbos vis dar nesikreipia, o ir teisėsaugos atstovai, reaguodami į įvykius, dažnai neidentifikuoja neapykantos nusikaltimo motyvo. 

Nepaisant išsamaus teisinio reguliavimo, neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų registruojama nedaug, nors tyrimai rodo, kad tokie incidentai tarp pažeidžiamų bendruomenių išlieka opi problema. Remiantis oficialia neapykantos nusikaltimų statistika, matyti, kad 2010 metais buvo užregistruotos 158 nusikalstamos veikos pagal BK 170 str. (neapykantos kurstymas), 2012 metais – 266, o 2019 m. buvo užregistruotos vos 28 nusikalstamos veikos. Be to, oficiali statistika, kiek kreipimųsi buvo dėl neapykantos kurstymo ar dėl neapykantos nusikaltimų, padarytų turint neapykantos motyvą, nėra viešai prieinama.

Per beveik dešimties metų laikotarpį buvo užregistruoti 1279 neapykantos kurstymo atvejai, tačiau tik 88 iš jų pasiekė teismą. Neapykantos nusikaltimai pasižymi ypatingu latentiškumu, todėl registruotos nusikalstamos veikos atspindi tik nedidelę dalį realiai įvykstančių tokio tipo nusikaltimų.

Nors daugiau nei 10 kartų sumažėjęs registruotų nusikalstamų veikų skaičius galėtų rodyti teigiamą pažangą, kovojant su neapykantos nusikaltimais, tačiau tiek nacionalinės, tiek tarptautinės organizacijos įspėja, jog statistika neatspindi tikrosios situacijos. Statistiką taip pat iškreipia netinkamas neapykantos nusikaltimų kaip viešosios tvarkos pažeidimo kvalifikavimas (BK 284 str.). Be to, iki šiol nėra skelbiamas pranešimų apie neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą skaičius, todėl yra sudėtinga nustatyti tikrąjį nusikaltimų mastą.

Būtent todėl vykdant projektą #MesVisi buvo atliktas tyrimas, kurio iniciatoriai siekė išsiaiškinti tikrąją neapykantos nusikaltimų ir kalbos situaciją Lietuvoje, kuri atspindėtų visų pagrindinių suinteresuotų grupių pozicijas: aukų, policijos ir valdžios institucijų. Be to siekta:

– identifikuoti pagrindines kliūtis, trukdančias teisėsaugos pareigūnams efektyviai reaguoti į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą,

– nustatyti pagrindines priežastis, dėl kurių nuo neapykantos nusikaltimų nukentėję asmenys, neapykantos nusikaltimų pažeidžiamų bendruomenių nariai nepraneša apie minėtus nusikaltimus,

– išsiaiškinti visuomenės informuotumą apie tiriamą problemą.

Atlikę tyrimą, autoriai priėjo tokias išvadas:

  • Netinkamas nusikaltimų kvalifikavimas. Neapykantos nusikaltimai Lietuvos teisinėje bazėje yra išskiriami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos, motyvas išskiriamas kaip sunkinanti aplinkybė arba kaip nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis. Vis dėlto, dažnai neapykantos nusikaltimai kvalifikuojami kaip savarankiškos veikos pagal BK 170 str. (Neapykantos kurstymas) kartu su BK 284 str. (Viešosios tvarkos pažeidimas), o tam tikrais atvejais – tik kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nepaisant to, kad nusikaltimas padarytas nesant kitų asmenų, t. y. realiai nekurstant aplinkinių. Tokia praktika prisideda prie neapykantos nebaudžiamumo ir normalizavimo bei prieštarauja Europos Sąjungos Tarybos pamatiniam sprendimui, kuriuo siekiama užtikrinti, kad už sunkias rasizmo ir ksenofobijos apraiškas būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis kriminalinėmis sankcijomis visoje Europos Sąjungoje.
  • Išsamių duomenų trūkumas. Per beveik dešimties metų laikotarpį teismą pasiekė tik vos tik 7% užregistruotų neapykantos kurstymo atvejų. Neapykantos nusikaltimai pasižymi ypatingu latentiškumu, todėl registruotos nusikalstamos veikos atspindi tik nedidelę dalį realiai įvykstančių tokio tipo nusikaltimų. Be to, iki šiol nėra skelbiamas pranešimų apie neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą skaičius, todėl yra sudėtinga nustatyti tikrąjį nusikaltimų mastą.
  • Administracinės atsakomybės poreikis. Už neapykantos kurstymą internete šiuo metu tokia atsakomybė netaikoma, tačiau jos taikymui pritartų beveik kas antras Lietuvos gyventojas. Akivaizdžiais atvejais, kai asmens tapatybė yra visiškai aiški (pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose) ir papildomų techninių priemonių nereikia, autorių manymu, administracinė atsakomybė galėtų būti viena iš alternatyvių atsakomybės formų, kovojant su neapykantos kurstymu internete.
  • Poveikis nukentėjusiųjų gyvenimui ir savijautai. Kokybinio tyrimo metu atlikti interviu su pažeidžiamų bendruomenių atstovais metu patvirtino, kad asmenys, patyrę neapykantos nusikaltimą, jaučiasi pažeminti ir suvaržyti, dažnu atveju ima vengti įvairių susibūrimo vietų, pradeda nepasitikėti aplinka bei žmonėmis. Tyrimo metu taip pat pastebėta, kad neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalba paveikia ne tik asmenį, prieš kurį tokios veikos yra nukreiptos, bet ir visą bendruomenę. Dėl šios priežasties, kaip pastebėjo patys respondentai, įvairios bendruomenės užsiveria nuo visuomenės, taip apsunkinama jų integracija.
  • Teisėsaugos abejingumas. Tyrimas atskleidė, kad neapykantos nusikaltimus patyrę pažeidžiamų bendruomenių atstovai daugeliu atveju yra nusivylę teisėsaugos institucijų atsaku į jų patirtą nusikaltimą. Kai kuriais atvejais policijos pareigūnai stokojo jautrumo ir empatijos, buvo linkę kvestionuoti nukentėjusiųjų būseną bei patį nusikaltimo motyvą. Be to, keletas respondentų skundėsi, kad nebuvo supažindinti su savo teisėmis ir nebuvo informuoti apie tolimesnę proceso eigą.
  • Poreikis pareigūnų mokymams. Nors respondentai pažymėjo, jog kiekvienas pareigūnas apie neapykantos nusikaltimus turi bazinių žinių, praktikoje matyti, kad pasitaiko atvejų, kai į neapykantos nusikaltimus reaguoja bei juos tiria pareigūnai, stokojantys šios srities kompetencijos. Teisėsaugos pareigūnai nesispecializuoja dirbti su neapykantos nusikaltimais, be to, policijos pareigūnai, priešingai nei prokurorai, neturi galimybės patys pasirinkti kvalifikacijos kėlimo temų. Dėl šios priežasties būtina apmokyti kuo daugiau reaguojančių ir tyrimus atliekančių pareigūnų bei jautrinti visuomenę.
  • Visuomenės informavimo poreikis. Reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, jog 4 iš 10 Lietuvos gyventojų neatpažįsta situacijų, susijusių su neapykantos nusikaltimais ir (ar) neapykantos kalba, nukreiptų prieš asmenis dėl jų seksualinės orientacijos ir tautybės. Darytina išvada, jog Lietuvoje būtinos šviečiamosios-informacinės kampanijos apie neapykantos nusikaltimus, jų prevenciją ir pagalbą nukentėjusiems asmenims.

Kviečiame susipažinti su situacijos Lietuvoje apžvalga plačiau: NEAPYKANTOS-NUSIKALTIMAI-IR-NEAPYKANTOS-KALBA-SITUACIJOS-LIETUVOJE-APŽVALGA.pdf

Tyrimas atliktas įgyvendinant projektą „#PolicijosMokykla_LT: efektyvaus atsako į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą skatinimas Lietuvoje“ (kitaip vadinamą #MesVisi), kurį Žmogaus teisių stebėjimo institutas vykdo kartu su partneriais – Europos žmogaus teisių fondu, Lietuvos žmogaus teisių centru ir Lietuvos policijos mokykla. 


Plačiau >