Sulaikymo ir suėmimo reglamentavimas ir taikymas Lietuvoje (2012)

19 liepos, 2012

Sulaikymas ir suėmimas yra bene labiausiai žmogaus teises varžančios procesinės prievartos priemonės, kurios gali būti pritaikytos asmeniui ikiteisminio tyrimo metu. Šios priemonės maksimaliai apriboja asmens laisvę, prisideda prie stigmatizacijos ir socialinės atskirties didinimo, sudaro prielaidas prarasti darbą bei dėl blogų laikymo sąlygų – patirti fizinę ir psichologinę žalą. Nepagrįstas arba nepagrįstos trukmės sulaikymas ar suėmimas gali pažeisti nekaltumo prezumpciją.

Atsižvelgiant į tai, Žmogaus teisių stebėjimo institutas atliko sulaikymo ir suėmimo teisinio reglamentavimo bei praktikos tyrimą, kurio metu atlikta Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos Respublikos teismų sprendimų, reikšmingų statistinių duomenų analizė, vykdytos tikslinių grupių apklausos. Tyrimo pagrindu parengta analitinė studija, kuria siekiama atskleisti esmines dabartinės sistemos problemas ir pateikti siūlymus dėl jų sprendimo.

Suėmimo reglamentavimo ir taikymo praktikos analizė atskleidė Lietuvos teismų polinkį šią, griežčiausią, kardomąją priemonę skirti per dažnai, nepakankamai taikant jos alternatyvas. Tokiu būdu praktikoje suėmimui nepagrįstai suteikiamas pagrindinės, o ne išimtinės, kardomosios priemonės statusas. Taip pat pastebėtina, kad teismai pagrįsdami skiriamą suėmimą kai kuriais atvejais nukrypsta nuo Europos žmogaus teisių teismo suformuotos praktikos. Problemų nustatyta ir suėmimo reglamentavime: BPK įtvirtinta suėmimo skyrimo tvarka sudaro prielaidas dažnam suėmimo taikymui bei numato galimybes suėmimą tęsti neribotą laikotarpį, kai kuriais atvejais net sukuriant situacijas, kai asmuo visą laisvės atėmimo bausmę atlieka dar prieš pripažįstant jį kaltu.

Visą tyrimo „Sulaikymo ir suėmimo reglamentavimas ir taikymas Lietuvoje“ tekstą rasite čia.