„Utopinės ideologijos visuomet pavojingos, netgi žudikiškos, nes kažkas visuomet atsidurs jų kelyje – rasė, politinė grupė, dar kas nors. Nacių antisemitizmas buvo išskirtinis savo naikinančia, genocidine prigimtimi“, teigia profesorius Saulius Sužiedėlis, skaitęs pranešimą ŽTSI su partneriais organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Antisemitizmas, radikalizacija ir smurtinis ekstremizmas“.
„Priešingai, nei priimta manyti, istorija tokiu pačiu būdu nesikartoja. Sunku ir įsivaizduoti, kad Izraelio valstybė šiandien leistų įvykti dar vienam savo žmonių genocidui“.
Profesoriaus teigimu, antisemitizmas buvo būtina, bet nepakankama sąlyga Holokaustui. Daugiausiai žydų nužudyta žlugusiose valstybėse, kuriose vokiečiai turėjo didžiausią kontrolę.
„Kur valstybių struktūros išliko, žydų išgyvenimo tikimybė buvo viena iš dviejų. Kur valstybės buvo sunaikintos, kaip Lenkija, vidutinė išgyvenimo tikimybė buvo viena iš dvidešimties“, sako S. Sužiedėlis.
Anot jo, vargu ar dabar yra sąlygos atgimti tokiam pačiam antisemitizmui kaip nacių, ir verčiau būtų susitelkti ties naujomis jo formomis, tuo pačiu nenuvertinant jų pavojingumo.
Profesoriaus teigimu, net jei radikalios utopinės ideologijos atrodo nutolusios nuo realybės, jos turi vidinę logiką, antraip jos nesugebėtų patraukti žmonių.
„Šią logiką būtina suvokti, ir negalima to supaprastinti. Naciai nežudė žydų vien dėl to, kad jie buvo žydai – naciai iš tiesų tikėjo, kad žydai buvo pavojingi prigimtinei tvarkai ir nacių vertybėms. Kolektyvinės kaltės koncepcijos pritaikymas – tai ekstremalių ir žudikiškų ideologijų šerdis.“
Jaunimo radikalizacija – valstybės nesėkmė
Kad būtina suvokti radikalizmo vidinę logiką, sutiko ir konferencijoje kalbėjusi prancūzų žurnalistė ir žmogaus teisių aktyvistė Samia Hathroubi.
„Kai išgirdau apie žudynes Tulūzoje, kur mokykloje buvo nušauti žydų vaikai, ir sužinojau, kad užpuoliko vardas – Muhammad, mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Esu musulmonė, ir mūsų pranašo vardas Muhammad, mano tėvo, mano mylimo sūnėno vardas Muhammad.
Kaip ir užpuolikas, esu imigrantų iš Tuniso vaikas. Nuo tol mane vis kankino klausimas, kodėl aš pasirinkau tiesti tiltus tarp žydų ir musulmonų, o Muhammad pasirinko žudynes.“
Samia sako, jog užtenka pažvelgti į ISIS besijungiančių Prancūzijos piliečių sąrašą, kad pamatytume, jog tai – patys tikriausi europiečiai. „Emily, David, Maxim, Michael. Tai – viešai paskelbti pačių pavojingiausių ISIS džihadistų iš Prancūzijos vardai.“
„Charlie Hebdo redakcijoje žudynes įvykdę musulmonai buvo užauginti ne tėvų, o Prancūzijos socialinių tarnybų, jie augo institucijose“. Tai, anot Samios, rodo, kad jaunimo radikalizacija yra valstybės politikos nesėkmė.
Samios teigimu, dauguma į ekstremizmą puolančių jaunuolių yra nepritapę visuomenėje, smulkūs nusikaltėliai, neretas atsiverčia į radikalią ideologiją kalėjime, o pasitaiko, kad tokiam atsivertimui net nereikia išeiti iš namų – užtenka ir socialinės medijos.
Ekstremizmo „rinkodara“
Jaunimą nuo radikalizmo Austrijoje gelbstintis Moussa al-Hassan Diaw taip pat mano, jog patekimo į ekstremistų grupuotes priežastys visų pirma psichologinės ir socialinės.
„Tai savo vietos visuomenėje nerandantys, draugysčių negalintys užmegzti jaunuoliai. Mes su jais labai ilgai kalbamės, šviečiame, skaitome kartu Koraną, jog parodytume, kad ten parašyta visai ne tai, ką jie išgirdo iš ekstremistų lyderių. Pavyzdžiui, ne vienas nustemba sužinojęs, kad musulmonas vyras gali vesti krikščionę ar žydę.“
Moussa teigia, kad paprastai ekstremistų grupėse būna ryškus charizmatiškas lyderis, sugebantis įtraukti jaunuolius į sektos principais veikiantį tinklą.
Įtraukimo būdai, anot Moussos, nedaug skiriasi nuo komercinės rinkodaros strategijos. Taip atsiranda ekstremizmo „reklamos“ su šūkiais: „Patiuninguok savo automobilį džihadi stiliumi“ arba „Džihadas. Tiesiog daryk“, perfrazuojant populiarią bendrovės „Nike“ reklaminę kampaniją.
Moussos teigimu, vargu ar šiandieninis radikalusis judėjimas greitai nuslops, atskiros ekstremistų grupuotės įvairiose pasaulio šalyse gali veikti dar ilgai. „Kol bus remiamas Asadas Sirijoje, kol Iranas nekeis savo politikos regione, sunku tikėtis pokyčių.“
Tikslas – saugi ir atvira visuomenė
Rimtai į radikalizmo prevenciją žiūrinčios Norvegijos atstovė Marit Bjorsnon teigia, kad Norvegija dabar susitelkė į ankstyvąją intervenciją, vaikų ir jaunimo švietimą, vietinių bendruomenių įtraukimą.
„Parengėme nacionalinį veiksmų planą, kurį vykdo bene visos valstybės institucijos. Norime užkirsti kelią radikalizmui pačioje pradžioje, kol dar nekilusi smurto grėsmė.“
Anot konferenciją organizavusio ŽTSI atstovės Jūratės Guzevičiūtės, apie įvairiausių formų radikalizmą būtina diskutuoti ir jį suvokti, net jeigu Lietuvoje šiuo metu ir nemanoma, kad jis kelia didelę tiesioginę grėsmę.
„Užkirsti kelią bet kokioms antisemitizmo, radikalizmo ir smurtinio ekstremizmo apraiškoms ir tuo pačiu išlikti atvira, demokratine, žmogaus teises gerbiančia ir nuo ksenofobijos laisva visuomene, – tai iššūkis, kurį Lietuvoje turėsime įveikti.“
Konferenciją organizavo: Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos žydų bendruomenė, Vytauto Didžiojo universitetas
Konferencijos rėmėjas: Europos Ekonominės Erdvės finansinis mechanizmas, NVO programa Lietuvoje
Straipsnį parengė: Mėta Adutavičiūtė, ŽTSI advokacijos vadovė
