Šiemet „Baltic Pride“ eitynės „Už lygybę“ pirmą kartą nebepriminė karo zonos. Besišypsantys, rankomis mojantys praeiviai, prie eisenos prisijungiantys vis nauji dalyviai, muzika ir pakili nuotaika kūrė vasariškos miesto šventės atmosferą ir vertė nepatogiai pasijusti nediduką būrelį eitynių priešininkų.
Visuomenės atsakas į neapykantą – solidarumas
Kas nutiko, kad viskas taip pasikeitė? Juk į pirmąjį „Baltic Pride“ 2010 metais jo dalyviai važiavo apsaugos lydimais autobusais. Gausiai policijos saugomos eitynės vyko nuošaliau nuo miesto centro, tvoromis aptvertoje teritorijoje, kurią buvo apsupę įniršę protestuotojai. Eitynių dalyvius tuomet lydėjo ne draugiškos žiūrovų šypsenos, o dūminės granatos, prakeiksmai ir pievoje įsmeigtas kryžius. 2013 metais, tik po ilgų teisminių kovų su savivaldybe, „Baltic Pride” pagaliau įvyko centrinėje miesto gatvėje, tačiau nuotaika dar toli gražu nebuvo šventinė. Renginys neapsiėjo be incidentų – eisenos dalyvius užpuolusį Seimo narį policijai teko išnešti ant rankų.
Pakitusią atmosferą greičiausiai lėmė solidarumo su LGBTI bendruomene banga, kilusi po Orlando įvykių. Lietuvoje žiniasklaidos pranešimus apie tragediją anoniminiai komentatoriai palydėjo tokia piktdžiuga ir neapykantos srautu, kad net ir tie, kurie anksčiau nesureikšmindavo LGBTI bendruomenės problemų, šį kartą tiesiog nebegalėjo likti abejingi.
Žymūs žurnalistai, politikai, kiti vieši asmenys reiškė solidarumą ir užuojautą žuvusių artimiesiems, pasmerkė neapykantos kupinus komentarus ir ragino jungtis prie „Baltic Pride“ festivalio. Palaikymą išreiškė net 12 užsienio šalių ambasadų ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, prie eitynių šeštadienį prisijungė įvairių šalių diplomatai, Lietuvos politikai, dvi Švedijos ministrės. Tiesa, iš aukščiausių Lietuvos pareigūnų eitynėse niekas nedalyvavo – Vilniaus meras įrašė vaizdo pasveikinimą.
Tačiau šventiškos eitynių nuotaikos tai nesugadino – prie nejautrių, kartais net ir iš valdžios atstovų girdimų komentarų pripratusi Lietuvos LGBTI bendruomenė transparantu padėkojo Prezidentei „nors už tylą“. Eisenos dalyviai pagerbė ir neapykantos nusikaltimo Orlande aukas, sugulę ant gatvės grindinio solidarumo akcijai „Mes esame Orlando“.
Meilės ir maldų negana
Nekalbėti apie šią tragediją negalėjo ir eitynių išvakarėse vykusioje konferencijoje vieną įžanginių kalbų sakęs „Harvey Milk“ fondo prezidentas Stuartas Milkas.
„Aš išsekęs, sužeistas, didelė dalis mano širdies sudaužyta“, kalbėjo Stuartas, prisimindamas žuvusius draugus ir bendražygius.
„Mūsų meilės ir maldų paprasčiausiai negana. Neapykanta ir atskirtis vis dar atneša per daug gedulo, per daug pavogtų gyvenimų visame pasaulyje“.
Po jautrios, ne vieną iki ašarų sujaudinusios Stuarto kalbos Ulrike Lunacek, Europos Parlamento vicepirmininkei, LGBTI intergrupės pirmininkei iš Austrijos beliko retoriškai paklausti, ar šią kalbą išklausę LGBTI bendruomenės niekaip negalintys priimti žmonės vis dar galėtų išlikti homofobais. „Ar jie vis dar kalbėtų apie mus su neapykanta, ar vis dar galėtų prieš mus ar kitas diskriminuojamas mažumas naudoti smurtą?“
Pagerbę išpuolio aukas, konferencijos dalyviai aptarė tos pačios lyties porų santykių įteisinimo raidą įvairiose pasaulio šalyse – Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Europos Tarybos šalyse narėse, ir diskutavo apie tokią galimybę Lietuvoje. Neišvengiamai teko kalbėti ir apie Lietuvos įstatymų leidėjų bandymus dar labiau susiaurinti LGBTI teises, atimant iš LGBTI šeimų konstitucinę apsaugą – renginio dalyviai paraginti pasirašyti peticiją prieš šią iniciatyvą, dėl kurios Lietuvos parlamentas greičiausiai balsuos jau ateinančią savaitę.
